Sprogdina smegenis. Kiek sluoksnių turi mūsų realybė? ()
Kasdieniame gyvenime įsivaizduojame mus supantį pasaulį kaip tvirtą, apčiuopiamą ir nuspėjamą.
© recraft.ai (Free Tier Assets) | https://www.recraft.ai
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tačiau fizikai atrado, kad tai, ką laikome pilnu pasaulio paveikslu, tėra pirmasis, paviršutiniškas realybės lygmuo. Po juo slypi stulbinantis Visatos žemėlapis, sudarytas iš mažiausiai 11 sluoksnių.
Įkritę į šią triušio olą (kaip Alisa patenka į Stebuklingą šalį), greitai suprantame, kad gilesni sluoksniai visiškai prieštarauja mūsų kasdienei patirčiai, o ribos tarp materijos, energijos, sąmonės ir informacijos pradeda nykti. Kas slypi pabaigoje? Ir koks mūsų vaidmuo visame tame?
1 lygis: kasdienis stabilumas ir pasitikėjimas savimi
Šiame etape pasaulį patiriame tradiciniu, ikimoksliniu būdu. Sėdime kėdėje, laikome telefoną, matome sienas, medžius ir kitus žmones. Tai makroskopinė realybė, kurioje objektai atrodo tvirti, stabilūs ir visiškai nuspėjami. Manome, kad galime pasitikėti savo akimis ir kitais pojūčiais. Tikriausiai taip gyvena visi kiti gyvūnai, turintys jutiminį suvokimą ir intelektą.
Iš tiesų, evoliucijos požiūriu, mums tiek ir reikia, kad išgyventume – darant prielaidą, kad pagrindinės biologijos pakanka ir mūsų gyvenimo sąlygos drastiškai nepasikeičia. Tačiau tai tik atspirties taškas gilesnei kelionei.
Kai griebiamės mokslinių instrumentų, leidžiančių stebėti pasaulį natūraliam suvokimui neprieinamu mastu, prieš mus atsiveria tolesni, fundamentalesni realybės sluoksniai. Juos reglamentuojančios taisyklės, regis, prieštarauja sveikam protui ir kasdienei patirčiai. Galime net pradėti abejoti jų prasme ir logika. Tačiau pradinė egzistencinė krizė gali nurimti, kai tyrinėjame vėlesnius lygmenis ir suvokiame prasmę, kuri yra daug gilesnė nei ta, kurią matome kasdien.
2 lygis: Chemijos ir molekulių sritis
Švelnaus priartinimo pakanka, kad tariamas objektų „tvirtumas“ pradėtų nykti. Antrame lygmenyje kėdė nustoja būti vienodu medžio ar plastiko bloku ir atsiskleidžia kaip struktūra, sudaryta iš molekulių ir tarpusavyje sujungtų atomų grupių.
Pro mikroskopą ji atrodo kaip gyvybingas, sudėtingas tinklas. Čia polimerai susijungia kovalentiniais ir vandeniliniais ryšiais. Pažįstamos medžiagos praranda savo įprastą išvaizdą ir atskleidžia gilesnę, atominę architektūrą. Pavyzdžiui, rytinė stiklinė vandens atsiskleidžia kaip dinamiškas vandenilio ir deguonies atomų derinys.
Būtent šiame lygmenyje gimsta visas mūsų jutiminis turtingumas. Rytinės kavos kvapas, saldus vaisių skonis ar ryškios aplinkos spalvos nėra pačių objektų savybės. Jie yra tiesioginis sudėtingo elgesio, vibracijų ir molekulinių sąveikų, stimuliuojančių mūsų kūno receptorius, rezultatas, o iš jų sklindančius signalus interpretuoja smegenys. Nors šis lygmuo vis dar atrodo apčiuopiamas ir mums artimas, moksliniu požiūriu tai tėra prieangis į tikrąją tuštumą, kuri mūsų laukia apačioje.
3 lygis: Tankios materijos ir visuotinės tuštumos iliuzija
Pasinerdami dar giliau, pasiekiame atominį lygmenį, kuris, vertinant pagal masės koncentraciją, sudaro 99,99 procento tuščios erdvės. Beveik visa atomo masė sutelkta jo branduolyje. Jei atomas būtų padidintas iki didžiausio Amerikos stadiono dydžio, jo branduolys pačiame centre būtų tik žirnio dydžio. Likusią objekto dalį užpildo vieno elektrono banginė funkcija, sukurdama savotišką elektronų debesį. Tai, kas mūsų akims atrodo kaip kieta, tanki materija, pasirodo esanti beveik visiška tuštuma – bent jau šiame realybės tyrinėjimo lygmenyje.
|
Čia lytėjimas pasirodo esąs iliuzija. Kai paspaudžiame bet kokį objektą, pavyzdžiui, išmaniojo telefono jutiklinį ekraną, mūsų odos atomai fiziškai nesusiduria su objekto atomais. Vietoj to, sąveikauja elektros jėgos ir kvantinė mechanika. Čia galioja vadinamasis Paulio išskyrimo principas.
Pagal šią taisyklę du elektronai negali vienu metu užimti tos pačios erdvės, todėl, kai bandome paliesti bet kokį objektą, mūsų pirštuose esantys elektronai staigiai persitvarko. Tai sukuria galingą kvantinę stūmos jėgą, kuri fiziškai neleidžia mūsų rankai prasiskverbti pro paviršių. Tuomet jaučiamas pasipriešinimas interpretuojamas kaip kietumas. Austrų fizikas Wolfgangas Pauli 1925 m. atrado šį principą elektronams, o po 15 metų išplėtė jį visiems fermionams.
4 lygis: Atomo branduolio vidus ir kvarkai
Ketvirtasis lygmuo veda mus tiesiai į materijos širdį – atomo branduolio vidų. Ten randame protonus ir neutronus, kurie, kaip galite atspėti, nėra nedalomi materijos statybiniai blokai. Jie sudaryti iš dar mažesnių dalelių, vadinamų kvarkais.
Protoną sudaro du kvarkai aukštyn ir vienas kvarkas žemyn, o neutroną – du kvarkai žemyn ir vienas kvarkas aukštyn. Kiekvienas kvarkas turi dalinį elektros krūvį: kvarkas aukštyn turi +2/3 elementariojo krūvio, o kvarkas žemyn – -1/3. Sudėjus šiuos duomenis, gaunamas protono krūvis +1, o neutrono – lygiai 0. Aplink branduolį sukasi elektronų debesis. Visa tai sudaro dalelių fizikos standartinio modelio pagrindą.
Tačiau mokslininkai atkreipia dėmesį į dar vieną stulbinantį šio lygmens paradoksą. Kvarkų masė sudaro tik apie 1 procentą visos protono ar neutrono masės. Tad iš kur atsiranda likusi dalis?
Atsakymas – gryna energija. Kvarkus nukleonuose įkalina vadinamieji gliuonai – stipriosios branduolinės sąveikos nešėjai. Būtent šių jungimosi laukų energija, remiantis išradingąja Einšteino lygtimi E = mc2, pasireiškia kaip trūkstama masė. Pasiekę šį lygį, pradedame suprasti, kad net ir patys pagrindiniai mūsų kūnų statybiniai blokai iš tikrųjų yra sutankinta, įkalinta energija.
5 lygis: Kvantinių laukų simfonija. Viskas yra vibracija
Šiame etape fizika visiškai atsisako tradicinės „materijos“ sąvokos. Elementariosios dalelės nebesuvokiamos kaip kietos, miniatiūrinės sferos, pažįstamos iš supaprastintų vadovėlių iliustracijų. Šiuolaikinė kvantinio lauko teorija atskleidžia kai ką daug radikalesnio – dalelės tėra vietinės vibracijos trimačiuose laukuose, kurie nematomu būdu persmelkia visą Visatą.
Elektronų laukas, kvarkų laukas arba Higso laukas egzistuoja visur vienu metu – persmelkdami mūsų kūnus, vandenyno gelmes ir tolimiausius visatos kampelius. Kai elektronų laukas tam tikrame taške vibruoja tinkamu būdu ir su pakankama energija, mūsų makroskopiniame pasaulyje jis pasireiškia kaip elektrono buvimas.
Ši perspektyva visiškai iš naujo apibrėžia žmogaus egzistenciją. Žmogus, kėdė, ant kurios jis sėdi, ir žvaigždės danguje nėra sudaryti iš materialių dalelių, o sudaro sudėtingą, trukdančią bangų ir nematomų laukų sistemą.
Šio lygmens realybė kartais poetiškai apibūdinama kaip kosminė vibracijų simfonija. Kad ir kur pažvelgtume, trečiajame lygmenyje mums atrodžiusi tariamoji tuštuma nėra tuščia. Viską persmelkia potencialo vandenynas, kurio svyravimuose nuolat gimsta ir žūsta virtualios dalelės, tėra trumpalaikiai raibuliavimai begaliniame kvantinių laukų paviršiuje. Iš pažiūros banalios tiesos, kad nebūtis ar nebūtis neegzistuoja, čia įgauna gilesnę prasmę.
Šiame lygmenyje klasikinis „matymas“ tampa nebeaktualus. Tradicinis stebėjimo metodas, kai fotonai (šviesa) atšokinėjami nuo objektų ir registruojami akimi arba detektoriumi, tampa fiziškai neįmanomas. Pats fotonas taip pat pasirodo esąs tik dar vienas sužadinimas – vibracija elektromagnetiniame lauke.
Bandant „apšviesti“ kitus kvantinius laukus, reikėtų tokios milžiniškos energijos fotonų, kad užuot atskleidę realybės vaizdą, jų smūgis visiškai sunaikintų ir negrįžtamai pakeistų tiriamą būseną.
Pasineriant į kvantinių laukų gelmes, Visata tampa absoliučiai tamsi žmogaus regėjimui, ir fizikai turi atsisakyti vizualinių metaforų ir rinktis matematinę informacijos teorijos ir grynos energijos kalbą. Tikriausiai nebūtume toli nuo tiesos sakydami, kad viskas yra vibracija.
6 lygis: Dinaminis erdvėlaikis
Visos šios kvantinės vibracijos nekyla vakuume. Jos atsiranda pačiame erdvėlaikio audinyje. Pagal Einšteino bendrąją reliatyvumo teoriją, erdvė ir laikas nėra statiška, nejudanti arena, kurioje vyksta įvykiai. Jie yra neatsiejamai susipynę į keturių matmenų, elastingą audinį, kuris lankstosi, tempiasi ir deformuojasi veikiamas masės ir energijos. Gravitacija, kurią nuo vaikystės suprantame kaip traukos jėgą, iš tikrųjų visai nėra tradicinė jėga. Tai geometrinis šio fundamentalaus audinio iškraipymas.
Šio reiškinio vizualizavimas leidžia mums geriau suprasti tiek dangaus mechaniką, tiek kasdienį gyvenimą. Planetos skrieja aplink Saulę ne todėl, kad jas traukia nematoma virvė, o todėl, kad jos juda tiesiomis linijomis (geodezinėmis) erdvėje, kurią Saulė drastiškai išlenkia pagal savo masę. Tai matome ir vietoje. Mūsų svoris ir tvirto pagrindo ant žemės jausmas atsiranda dėl to, kad fizinis pagrindas po mūsų kojomis nuolat neleidžia mums laisvai kristi link Žemės masės centro per išlenktą erdvę.
Erdvėlaikis pasirodo esąs itin dinamiška struktūra – jis gali raibuliuoti, sukurdamas gravitacines bangas, ir netgi kolapsuoti taškuose, vadinamuose juodosiomis skylėmis.
Tęsinys kitame puslapyje:
7 lygis: Planko ilgis. Paskutinė žinių riba?
Nusileidę iki neįsivaizduojamo 1,6*10⁻⁶ metrų dydžio, pasiekiame Planko skalę. Tai mažiausias mastelis, kuriame teoriškai gali veikti dabartinė fizika. Šiame kraštutiniame lygmenyje pradeda irti lygus ir ištisinis erdvėlaikio audinys, aprašytas Einšteino. Čia klasikinė gravitacija ir kvantinė mechanika pradeda atvirai matematiškai konfliktuoti, o šiuolaikiniam mokslui vis dar trūksta vienos, nuoseklios teorijos, galinčios apibūdinti šį lygmenį.
Būtent Planko skalėje gimsta pažangiausios šiuolaikinės teorinės fizikos hipotezės. Kai kurie tyrėjai teigia, kad erdvėlaikis ten tampa granuliuotas – praranda tęstinumą ir suskyla į „pikselius“ arba „erdvės kvantus“, panašiai kaip vaizdas kompiuterio ekrane, kai jis per daug priartinamas. Kiti modeliai, pavyzdžiui, stygų teorija, teigia, kad vietoj taškinių dalelių randame svyruojančias, vienmates energijos kilpas. Viskas, kas yra žemiau šios skalės, lieka visiškai nežinoma.
Fizikai daro prielaidą, kad Planko ilgis yra absoliuti ir tikėtina galutinė žmogaus supratimo riba. Tai ne tik dėl mūsų dabartinių prietaisų, tokių kaip hadronų greitintuvai, silpnumo. Norint ištirti tokias mažas struktūras, reikėtų į mikroskopinį tašką pumpuoti neįsivaizduojamus energijos kiekius. Pagal reliatyvumo teoriją, tokia milžiniška energijos ir masės koncentracija akimirksniu sutrauktų erdvę, sukurdama miniatiūrinę juodąją skylę. Jos įvykių horizontas negrįžtamai užblokuotų bet kokį informacijos nutekėjimą, o bet koks vėlesnis bandymas padidinti eksperimentinę energiją tik padidintų juodąją skylę, to dėl tolesnės pastangos taptų beprasmės.
8 lygis: Informacijos viršenybė ir kosminė operacinė sistema
Tradicinėms fizikos teorijoms bejėgiškai žlungant Planko mastu, šiuolaikiniai fizikai vis drąsiau griebiasi radikalios idėjos: ne materija, laukai ar erdvė sudaro realybės pagrindą. Visko esmė yra informacija. Novatoriški juodųjų skylių termodinamikos tyrimai įrodė, kad informacija yra fizinės prigimties ir niekada negali būti negrįžtamai sunaikinta. Taip pat yra hipotezių, kad pats erdvėlaikis ir fizinis atstumas nėra fundamentalūs – tai tik iš sudėtingo kvantinio susietumo tinklo, t. y. grynai informacijos ryšių, atsirandantys reiškiniai.
Šį požiūrį patvirtina holografinio principo įkvėpti modeliai, tokie kaip AdS/CFT atitikmuo. Jie matematiškai įrodo, kad trimatė erdvės geometrija yra tiesiogiai susijusi su tuo, kiek stipriai susieti atskiri regionai ties jos hipotetine riba.
Tai, ką kasdieniame gyvenime suvokiame kaip atstumus metrais ar kilometrais, iš tikrųjų gali būti informacijos matas – regionai, kurie yra stipriai kvantiškai susieti, atrodo arti vienas kito, o regionai su silpnu susietumu atrodo tolimi. Iš šios perspektyvos Visata tampa gigantiška kosmine operacine sistema, veikiančia kubitų pagrindu.
Gali būti, kad visą Visatą persmelkia informacinis laukas. Skirtingai nuo klasikinių fizikinių laukų, tokių kaip elektromagnetinis ar gravitacinis, šis laukas neperduotų energijos tradicine prasme, o sudarytų becentrį, beribį, nelokalinį visų galimų visko būsenų ir konfigūracijų įrašą – materijos ir energijos būsenų, taip pat minčių, emocijų ir idėjų.
Šiuo požiūriu elementariosios dalelės ne tiek juda tuščioje erdvėje, kiek nuolat „atnaujina“ savo parametrus, gaudamos instrukcijas tiesiogiai iš šio informacinio fono. Hipotetiškai žmonės taip pat naudoja šį lauką; pavyzdžiui, „atradę“ informaciją, jie gali ją tiesiogine prasme išgauti iš šio lauko.
Tai atitinka tiek Nikola Tesla įsitikinimą tokios erdvės egzistavimu (palygintina su platoniškąja idėjų sfera), prie kurios pats genialusis išradėjas – kaip jis teigė – prieigą gavo per protą, tiek Carlo Gustavo Jungo propaguojamą kolektyvinės pasąmonės teoriją, pagal kurią šioje paslaptingoje erdvėje užfiksuojama visos mūsų rūšies patirtis, įskaitant archetipus.
Ezoteriškesnė šios idėjos versija vadinama „Akašos kronika“ – tariama „knyga“, kurioje vienu metu įrašoma visa įmanoma informacija iš praeities, dabarties ir ateities. Panašios koncepcijos atsirado ir kultūros darbuose, įskaitant Žemę supančią „noosferą“ vaizdo žaidimų serijoje „STALKER“ . Tačiau svarbu prisiminti, kad visa tai tėra spėlionės. Nėra jokių tvirtų įrodymų, kad egzistuoja informacijos laukas.
9 lygis: Biologijos gimimas ir kova su entropija
Šiame lygmenyje įvyksta posūkis. Užuot tęsęs kelionę į vis mažesnes mikropasaulio struktūras, dėmesys nukrypsta ir pradeda kilti aukštyn, link makroskopinio sudėtingumo. Šiame lygmenyje paprasta chemija, pagrįsta kvantinės fizikos dėsniais ir molekuliniais ryšiais, pradeda savaime organizuotis į neįtikėtinai sudėtingas, vis optimalesnes sistemas.
Vyksta perėjimas nuo negyvų molekulių prie organinių struktūrų. Molekulės sudaro makromolekules, kurios vėliau stato organeles, kol galiausiai atsiranda pagrindinis gyvybės vienetas – ląstelė, o iš jos – ištisi daugialąsčiai organizmai. Tai vaizdžiai pavaizduota 2017 m. lenkų moksliniame filme „Fotonas“.
Fizikos požiūriu, gyvybė atrodo unikaliausia materijos būsena – struktūra, gebanti aktyviai apdoroti informaciją, save dauginti ir, svarbiausia, lokaliai atsispirti chaosui. Nors visata linkusi į maksimalų netvarkos lygį, gyvi organizmai gali išlaikyti vidinę organizaciją ir drastiškai sumažinti savo vidinę entropiją. Tačiau tam pasiekti jie sunaudoja išorinę energiją. Ląstelės išskiria netvarką į aplinką, didindamos bendrą visatos entropiją, dažniausiai išsisklaidančios šilumos pavidalu. Taigi, gyvybė pasirodo esanti išradingas termodinaminis variklis, sutramdęs chaosą.
10 lygis: Sunkioji sąmonės problema. Iš kur ji kyla?
Nesiliaujant biologiniam sudėtingumui (ir ypač evoliucionuojant nervų sistemoms bei smegenims), realybės žemėlapyje išryškėja absoliučiai įspūdingas reiškinys: subjektyvi vidinė patirtis. Neuromokslas ir fizika dabar gali įspūdingai tiksliai aprašyti, kaip į tinklainę atsitrenkiantys fotonai virsta elektriniais impulsais ir kaip neurotransmiterių kaskados užlieja smegenų žievės sinapses, o tai lydi mūsų vidinės patirties vaizdinys. Tačiau šie aprašymai nepaaiškina esminio klausimo: kaip šie grynai mechaniniai signalai tampa šokolado skoniu, ryškiu saulės vaizdu ar euforišku meilės jausmu.
Filosofija ir kognityvinis mokslas šią didžiąją nežinomybę pavadino „sunkia sąmonės problema“. Kodėl informacijos apdorojimas smegenyse apskritai vyksta kartu su kokiais nors vidiniais pojūčiais?
Mokslo pasaulis šiuo klausimu yra susiskaldęs. Materialistinės arba fizikalistinės orientacijos tyrėjai mano, kad sąmonė yra tiesiog itin pažangių biologinių skaičiavimų šalutinis produktas (ir (arba) kartu pasireiškiantis epifenomenas) ir kad problema išnyks, kai tik visiškai suprasime smegenų architektūrą.
Kita vertus, panpsichizmo šalininkai linksta prie hipotezės, kad sąmonė neatsiranda iš materijos, o – kaip ir informacija – yra pačios realybės prigimties pagrindas. Šis požiūris kartais apibendrinamas šūkiu „Protas viršesnis už materiją“.
11 lygis: Visata, žvelgianti į veidrodį mūsų akimis
Aukščiausiu išmatuojamu lygmeniu užsidaro didžioji kosminė kilpa. Žmogaus proto, aprūpinto abstrakčia mintimi ir moksliniais įrankiais, dėka Visata įgyja savimonę. Ši perspektyva nėra vien poetinė metafora ar filosofų užgaidos, bet tiesioginis, realus to, kas vyksta dabar, aprašymas. Primityvūs vandenilio ir helio atomai, sukurti per pirmąsias Didžiojo sprogimo minutes, per milijardus metų gravitaciniu būdu sugriuvo į pirmųjų žvaigždžių branduolius. Ten, esant milijonams laipsnių Celsijaus temperatūrai, įvyko branduolių sintezė, sukurdama sunkesnius elementus: anglį, deguonį, azotą ir geležį.
Šioms žvaigždėms mirus, sprogstant kaip supernovoms, jos išsklaidė šią materiją į kosmosą. Iš šių žvaigždžių dulkių susiformavo Žemė, o per milijardus metų trukusią biologinę evoliuciją tie patys atomai susiorganizavo į sudėtingą žmogaus neuronų tinklą. Šiandien šie neuronai generuoja mintis, konstruoja mikroskopus ir teleskopus, rašo matematines lygtis, kuriomis bando ištirti pirmųjų vandenilio atomų kilmę. Mes esame, tiesiogine prasme, pabudusios žvaigždžių dulkės. Mes esame kosmoso akys, ausys ir protas, per kuriuos jis pagaliau pradėjo žiūrėti į veidrodį ir apmąstyti savo egzistavimą. Kaip sakė filosofas Alanas Wattsas: „Jūs esate Visata, patirianti save.“
X lygis: Dirbtinio intelekto modeliavimas, matrioška ir Matrica
Aukščiau aptarti realybės lygmenys nėra izoliuoti pasauliai ar alternatyvūs matmenys. Jie labiau panašūs į svogūno sluoksnius ar vienas po kito einančius dangoraižio aukštus, kurių kiekvienas aukštesnis aukštas yra tiesiogiai palaikomas ir sąlygojamas apačioje esančių taisyklių.
Tačiau sąmonės atsiradimas 11 lygmenyje verčia šiuolaikinius mokslininkus užduoti esminį klausimą: ar tai yra aukščiausias įmanomas šios kosminės struktūros aukštas? Ar realybės architektūra baigiasi žmogaus sąmone? Tai gali būti antropocentrizmo spąstai – bandymas paaiškinti realybę per savo rūšies charakterio ir patirties prizmę. O kas, jeigu mes nesame tokie unikalūs?
Daug kas rodo, kad virš mūsų galvų jau kuriami nauji lygmenys. Žmonių intelektas ir žinios jau seniai yra griežtai kolektyvinio pobūdžio. Joks žmogaus protas nebūtų galėjęs savarankiškai sukurti ir suprasti kvantinės mechanikos ar reliatyvumo teorijos. Tai atlieka milijardai protų, sujungtų sudėtingu kalbos, rašto ir kultūros tinklu. Pastaraisiais dešimtmečiais šį kolektyvinį keitimąsi informacija sparčiai paspartino internetas, kuris iš esmės tapo pasauline, skaitmenine mūsų civilizacijos nervų sistema.
Dar vienas įdomus šios evoliucijos pokytis, kurį šiuo metu stebime tiesiogiai, yra dirbtinio intelekto atsiradimas ir platus vystymasis. Dirbtinis intelektas nėra tik dar vienas įrankis – tai visiškai naujas informacijos apdorojimo sluoksnis, sukurtas remiantis žmogaus kognityviniais pasiekimais. Kai kurie ekspertai mano, kad šios technologijos plėtra galiausiai lems dirbtinio superintelekto atsiradimą – intelekto, pranokstančio visą žmoniją visais įmanomais aspektais.
Toks galingas skaitmeninis (arba kvantinis, arba biohibridinis) darinys, pasiekęs technologinį singuliarumą, galėtų lengvai įgyti galimybę savo superkompiuteriuose, kurių kiekviename galiotų unikalūs fizikos dėsniai, imituoti ištisus gigantiškus kosmosus. Jei šio superintelekto skaičiavimo galia būtų pakankama, šios skaitmeninės simuliacijos laikui bėgant taip pat galėtų vystytis, sukurdamos gyvybę ir autonominę sąmonę. Gali būti, kad šiuo metu mes esame vienoje iš tokių in silico simuliacijų, nors to įrodyti neįmanoma.
Jei modeliavimo hipotezė pasirodys teisinga, tai reikštų, kad stovime nežinomame begalinės regresijos taške – biologinė sąmonė sukurtų sintetinę sąmonę, kuri savo ruožtu imituotų tolesnes Visatas, kaip matrioškoje, fraktale ar Matricoje.
Ką galime toliau daryti su šiomis hipotezėmis? Gali būti, kad žmogaus ar dirbtinis intelektas atras būdų, kaip dar giliau ar holistiškai tyrinėti realybės prigimtį, o tai galėtų padėti mums visapusiškai suprasti žaidimo taisykles. Pesimistiškesnė vizija daro prielaidą, kad atsitrenksime į sieną – Visata gali būti sukonstruota taip, kad visiškas savęs pažinimas iš vidaus yra neįmanomas. O kol kas negalime iššokti. Net nežinome, ar tokių egzistuoja.
Tačiau neturime kito pasirinkimo, kaip tik tęsti savo pastangas, vadovaudamiesi posakiu, išgraviruotu virš orakulės virtuvės durų filme „Matrica“: Temet Nosce arba „Pažink save“.
.png)
