„Nuotaika prieš starto procedūrą tąsyk buvo maždaug tokia: „Na, po poros minučių mes paprasčiausiai išlipsim iš raketos, nes starto procedūrą ir vėl reikės atidėti dėl kokio nors trikdžio… Startas bus atidėtas, mes bandysim tik kitą dieną. Tad nėra čia ko pernelyg įsijausti.“ Ir kai raketos variklius vis tik užveda, visad lieki truputį nustebęs: „O, pasirodo, šįkart vis dėlto skrisim.“

Tęsiame publikacijų ciklą apie naujausią išskirtinį amerikiečių astronauto Nilo Armstrongo (Neil Armstrong) interviu Australijos kompanijai „CPA Australia“.

Alex Malley (A. M.): Nilai Armstrongai, sveiki sugrįžę į studiją.

N. Armstrongas: Visados malonu sugrįžti…

A. M.: atleiskite už mano gana primityvius apibendrinimus, tačiau kai kurie asmenys iš anksto piešė eskizą, jog įvyks tik vienintelis „Apollo“ skrydis. Skeptikai sakė: „Pamirškite tuos svaičiojimus apie daugybę misijų.“ O jūs žinojote, jog esate įtrauktas į „Apollo“ programą, tačiau tuo momentu dar nežinojote, kas pirmas žengs pirmuosius žingsnius Mėnulyje, jei apskritai tai įvyks. Kaip buvo vykdomi programos „Apollo“ planai?

N. Armstrongas: Pirmasis programos „Apollo“ erdvėlaivis buvo bandomas prieš skrydį. Erdvėlaivio modulyje – dalyje į Mėnulį skrisiančios raketos – Kenedžio kosminių skrydžių centre, Kanaveralo kyšulyje (Florida, JAV), darbavosi „Apollo 1“ įgula. Modulio viduje buvo vienos atmosferos slėgis. Modulio kabina buvo užpildyta grynu deguonimi. Nutiko taip, kad šoko žiežirba ir visas kabinoje buvęs grynas deguonis akimirksniu užsiliepsnojo. Kadangi modulio liukas atsidarė į modulio vidų, o liuką spaudė vienos atmosferos slėgis, įgula neturėjo galimybių liuką atidaryti greitai ir išsigelbėti. Įgula žuvo ugnyje.

Įvyko tragedija. Kad po jos atsigautume, mus prireikė ilgo laiko. Buvo akivaizdu, jog mūsų erdvėlaivis yra nesaugus. Mes privalėjome jį suprojektuoti, sukonstruoti iš naujo. Tokiu būdu skrydis buvo atidėtas dvejiems metams. O iki dešimtmečio pabaigos (ir iki prezidento Džono Kenedžio pažado, jog JAV iki 1970 m. nuskraidins žmogų į Mėnulį) buvo likę tik ketveri metai. Tad tose kosminėse lenktynėse į Mėnulį mes praradome pusę laiko.

Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Kiekvienas privalumas turi trūkumų ir atvirkščiai – kiekvienas trūkumas atneša savų privalumų. Taigi, per tuos dvejus metus mes turėjome patobulinti visą erdvėlaivį. Ne vien išspręsti sistemų atsparumo ugniai problemą, bet ir ištobulinti daugybę dalykų kitose erdvėlaivio sistemose, o jas tobulinti tikrai reikėjo. Mes turėjome šturmuoti tas technines kliūtis ir pasiekti gigantišką kokybinį progresą projektuojant ir konstruojant erdvėlaivį. Ir visa tai – tik per porą metų.

Visų programos „Apollo“ skrydžių metu buvo tobulinama ir įdiegiama kažkas naujo. Antrojo skrydžio metu (tai buvo vienuolikos parų skrydis, kurio metu reikėjo įsitikinti, jog erdvėlaivio modulis (angl. – „command module“, CM) ir jo sistemos veiks nepriekaištingai visos kelionės į Mėnulį ir atgal metu (mes joje užtrukome vienuolika dienų).

Tas skrydis buvo sėkmingas. Kito skrydžio metu Mėnulio link turėjo būti pasiųstas ne tik erdvėlaivio modulis, bet ir nusileidimo modulis (angl. – „lunar module“, LM). Tačiau 1968 m. nusileidimo modulis dar nebuvo tinkamas skrydžiui. Tad buvo priimtas labai bravūriškas sprendimas. Jie nusprendė, jog nusileidimo modulį skraidins jau trečiuoju milžiniškos raketos „Saturn V“ skrydžiu.

Iki tol ši raketa į kosmosą kilo dusyk, be įgulos. Tie du mėginimai nebuvo idealūs, buvo iškilę tam tikrų problemų… Kurias jie išsprendė. Tad trečiuoju „Saturn V“ pakilimu buvo nuspręsta ne tik gabenti nusileidimo modulį, bet kartu apskristi aplink Mėnulį. Tai buvo nepaprastai drąsus sprendimas. Tačiau to mums reikėjo, ne toks žingsnis leido įsitikinti, jog dabar mes iš tiesų galime nuskraidinti erdvėlaivį į Mėnulį, jog iš ten galima komunikuoti su Žeme. Įgula nufotografavo nusileidimui potencialiai tinkamas vietas. Taip mes galėjome geriau planuoti ateities skrydžius.

A. M.: neįtikėtina girdėti, per kokį trumpą laikotarpį jums pavyko pasiekti tą stulbinantį progresą…

N. Armstrongas: o taip, tie patobulinimai ėmė dygti nelyginant grybai po lietaus…

A. M.: stebiuosi, kaip turėjote laiko miegui… Ir kas toliau? Kada jūs daugmaž sužinojote, jog Mėnulin leistis bandys „Apollo 11“?

N. Armstrongas: Aš buvau atsarginis aplink Mėnulį skridusios įgulos vadas. Kitaip tariant, dubleris. Kai jie atsiplėšė nuo Žemės paviršiaus, aš, žinoma, taipogi dirbau. Po kelių dienų man paskambino viršininkas ir paklausė: „Ar vadovausi vienuoliktajai „Apollo“ misijai?“ Aštuntoji kaip tik buvo vykdoma ir skriejo aplink Mėnulį, devintoji stovėjo paruošta angare ir laukė savo eilės, o dešimtoji…

Esmė ta, kad nusileidimo modulis iki tol taip ir nebuvo skridęs. Mes jokiu būdu negalėjome numatyti, kas bus vykdoma devintos ir dešimtos misijos metu. Viskas priklausė nuo kiekvienos ankstesnės misijos sėkmės ir rezultatų. Tačiau „Apollo 8“ misija buvo sėkminga, „Apollo 9“ buvo sėkminga, „Apollo 10“ buvo gerokai sėkmingesnė nei buvo tikėtasi – nusileidimo modulis buvo apskraidintas aplink Mėnulį, buvo išmėgintos jo raketinės, navigacinės sistemos, nusileidimo modulio ryšys ir su erdvėlaivio moduliu, ir su skrydžių centru Žemėje. Viskas veikė ir buvo paruošta skrydžiui.

Tad likus mėnesiui iki „Apollo 11“ starto mes nusprendėme, jog pakankamai pasitikime erdvėlaiviu ir galime mėginti leistis Mėnulyje. Turiu pasakyti, maniau, jog turime 90 proc. tikimybę saugiai grįžti į Žemę ir tik 50 proc. tikimybę sėkmingai nusileisti Mėnulyje pirmuoju mėginimu. Tame misijos etape, kai nusileidimo modulis atsiskiria nuo erdvėlaivio modulio ir pasiekia Mėnulio paviršių, buvo tiek daug nežinomų kintamųjų… Niekas jų nebuvo išmėginęs bandymų metu. Buvo didelė tikimybė, jog mes galbūt kažką supratome ne visiškai ir turėsime nutraukti nusileidimo procedūrą, grįžti į erdvėlaivio modulį ir nieko nepešę keliauti Žemėn. Kitaip tariant, situacija „Kas nerizikuoja, tas negeria šampano“. Tą riziką turėjai įvertinti gerokai anksčiau, nei galėjai numatyti tuos misijos vaisius.

A. M.: ar leidote kada nors sau malonumą pasvajoti – aš suprantu, kad jūs sakysite „ne“, bet vis tiek – ar laikotarpiu tarp aštuntosios ir vienuoliktosios misijos leidote kada nors sau malonumą pasvajoti kad jūs, vyručiai, galite būti ta komanda, kuri pirmoji išsilaipins Mėnulyje?

N. Armstrongas: ne negalėčiau taip pasakyti...

A. M.: aš juk sakiau... :)

N. Armstrongas: :) ...nes mes buvome sutelkę dėmesį į progresą, į tūkstančius privalomų žingsnių, kuriuos reikėjo žengti iki to skrydžio. Pirmiausiai reikėjo sėkmingai žengti tuos tūkstančius žingsnių, pernelyg nesvaičiojant apie esminį tikslą.

A. M.: ką gi, sulaukiate skambučio telefonu. Jums praneša, kad esate paskirtas įgulos vadu. Kokia buvo jūsų reakcija tą akimirką?

N. Armstrongas: na taip (skėsteli rankomis), viršininkai manęs paklausė: „Kaip manai, ar tu ir tavo vyrai esate pasiruošę? Ar yra kas nors, kas jus rimtai neramina, ar yra kokių kliūčių, dėl kurių negalime žengti toliau?“ Aš dalyvavau tuose pokalbiuose. Ir, turiu pasakyti, būtų gerai, jei dar būtume turėję kokį mėnesį... Tačiau vyko lenktynės. Buvo tam tikrų požymių, jog mūsų konkurentai gali pasiekti pranašumų, tad delsti neturėjome teisės. Ir aš pasakiau: „Mes pasiruošę. Mes pasiruošę skristi.“

A. M.: ką gi, trys jauni vyrukai, kurie buvo atlikę tiek darbo ir buvo pasiruošę didžiausiam civilizacijos istorijoje nuotykiui. Ar galite prisiminti savo mintis tomis akimirkomis, kai starto dieną pusryčiavote, buvote tikrinami medicininėje komisijoje, vilkotės skafandrą, žingsniavote prie raketos?

N. Armstrongas: tai meditavimo, susikaupimo laikas ruošiantis tam, ką reikės atlikti. Tačiau tuo pat metu tai buvo ir tam tikro atsipalaidavimo metas. To priežastis – juk tos raketos paprastai laiku nepakildavo... Tad nuotaika buvo maždaug tokia: „Na, po poros minučių mes paprasčiausiai išlipsim iš raketos, nes starto procedūrą ir vėl reikės atidėti dėl kokio nors trikdžio... Startas bus atidėtas ir mes bandysim tik kitą dieną. Tad nėra čia ko pernelyg įsijausti.“ Ir kai raketos variklius vis tik užveda, visad lieki truputį nustebęs: „O, pasirodo, šįkart vis dėlto skrisim.“

A. M.: O kaip tas triukšmas starto metu?

N. Armstrongas: Triukšmas pakilimo metu yra nepaprastai didelis. Riaumoja ne tik raketos – tave pasiekia ir nuo žemės atsimušusios to pragariško triukšmo bangos. Tad maždaug iki 30-osios skrydžio sekundės ką nors girdėti būna nepaprastai sudėtinga. Net ir turint omenyje tai, jog mes segime specialius skafandro šalmus su ausinėmis.

Bet paskui, kai išskrendi iš tos zonos, kai tave pasiekia nuo žemės atsispindinčios triukšmo bangos, triukšmas tampa gana pakenčiamas. Tiesa, pasiutusiai krato. Ypač tos „Saturn V“ raketos… Vis tik jos sveria 3 tūkst. tonų. Vienoje tokioje raketoje – toks energijos užtaisas, jog jo daugiau nei pakanka atsiplėšti nuo starto aikštelės. Pirmosiomis skrydžio minutėmis, pirmoje pakilimo fazėje, krato labai intensyviai. O antros ir trečios fazės metu pakilimas vyksta taip ramiai ir stabiliai, kaip krato pirmosios fazės metu.

Vaizdo siužetas

(Laukite tęsinio)