Harvardo astronomai: į Žemę panašių planetų gali būti gerokai arčiau nei įsivaizduojame (0)
Naujausi tyrimų rezultatai leidžia manyti, kad raudonosios nykštukės gali turėti daugiau gyvybei tinkamų planetų, kurios aplink gimtąją žvaigždę skrieja gana artimomis orbitomis.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Harvardo-Smitsono astrofizikos centro tyrėjams teko dar sykį nuodugniai išanalizuoti NASA kosminio teleskopo "Kepler" planetinės paieškos duomenis, nes NASA buvo pervertinusi raudonųjų nykštukių dydį ir temperatūrą.
Harvardo universiteto astronomė Kortni Dresing (Courtney Dressing) pakoregavo duomenis ir juose pradėjo ieškoti planetų, kurios dydžiu ir temperatūra būtų artimos Žemei. Pagal jos skaičiavimus, maždaug 6 proc. iš 75 mlrd. raudonųjų nykštukių gali turėti Žemės tipo planetą. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tai nėra daug, tačiau tai yra pirmas kartas, kai mokslininkams pavyko apskaičiuoti realų tokio tipo egzoplanetų skaičių.
Kodėl tai svarbu? Nes Saulės kaimynystėje raudonosios nykštukės būriuojasi, vaizdžiai kalbant, kaimenėmis. Ką ir bekalbėti apie tai, kad šio tipo žvaigždės sudaro apie 75 proc. Paukščių Tako galaktikos. Statistiškai tai reiškia, kad artimiausios Žemės tipo planetos gali būti ne toliau nei už 13 šviesmečių, o kosminiais masteliais tai yra nepaprastai arti. Skirtingai nei neseniai atrasta egzoplaneta, kuri skrieja aplink artimiausią Saulei daugianarę žvaigždę (Kentauro Alfą), tose planetose vienokia ar kitokia forma gali egzistuoti gyvybė ar bent jau jai tinkamos sąlygos.
Nors maža tikimybė, kad aplink raudonąsias nykštukes skriejantys pasauliai būtų siaubingai netinkami gyviems organizmams, visgi nereikėtų pamiršti ir kitų veiksnių. Pavyzdžiui, aplink mažesnę žvaigždę planetos skries arčiau jos, o tai reiškia gana nemažą tikimybę "užstrigti" vienu šonu į gimtąją žvaigždę.
Apie planetų sukimosi aplik savo ašį stagnacijos ypatybes ir pavojus kaip tik rašėme prieš keletą dienų. Tai reiškia, kad vienoje planetos pusėje nuolat šviečia saulė, o kitoje - amžina tamsa. Dėl to nuožmėja planetos klimatas, paviršinės erozijos procesai ir kt. Be kita ko, raudonosios nykštukės, skirtingai nei mūsų Saulė, spinduliuoja ne tiek daug regimojo spektro spindulių.
Harvardo universiteto astronomė Kortni Dresing (Courtney Dressing) pakoregavo duomenis ir juose pradėjo ieškoti planetų, kurios dydžiu ir temperatūra būtų artimos Žemei. Pagal jos skaičiavimus, maždaug 6 proc. iš 75 mlrd. raudonųjų nykštukių gali turėti Žemės tipo planetą. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tai nėra daug, tačiau tai yra pirmas kartas, kai mokslininkams pavyko apskaičiuoti realų tokio tipo egzoplanetų skaičių.
Kodėl tai svarbu? Nes Saulės kaimynystėje raudonosios nykštukės būriuojasi, vaizdžiai kalbant, kaimenėmis. Ką ir bekalbėti apie tai, kad šio tipo žvaigždės sudaro apie 75 proc. Paukščių Tako galaktikos. Statistiškai tai reiškia, kad artimiausios Žemės tipo planetos gali būti ne toliau nei už 13 šviesmečių, o kosminiais masteliais tai yra nepaprastai arti. Skirtingai nei neseniai atrasta egzoplaneta, kuri skrieja aplink artimiausią Saulei daugianarę žvaigždę (Kentauro Alfą), tose planetose vienokia ar kitokia forma gali egzistuoti gyvybė ar bent jau jai tinkamos sąlygos.
Nors maža tikimybė, kad aplink raudonąsias nykštukes skriejantys pasauliai būtų siaubingai netinkami gyviems organizmams, visgi nereikėtų pamiršti ir kitų veiksnių. Pavyzdžiui, aplink mažesnę žvaigždę planetos skries arčiau jos, o tai reiškia gana nemažą tikimybę "užstrigti" vienu šonu į gimtąją žvaigždę.
Apie planetų sukimosi aplik savo ašį stagnacijos ypatybes ir pavojus kaip tik rašėme prieš keletą dienų. Tai reiškia, kad vienoje planetos pusėje nuolat šviečia saulė, o kitoje - amžina tamsa. Dėl to nuožmėja planetos klimatas, paviršinės erozijos procesai ir kt. Be kita ko, raudonosios nykštukės, skirtingai nei mūsų Saulė, spinduliuoja ne tiek daug regimojo spektro spindulių.
(10)
(0)
(0)