Astronomai: uolingose planetose ilgainiui susiformuoja vandenynai (Video) (0)
Tikėtina, kad beveik kiekvienoje uolėtoje planetoje po jos atsiradimo ilgainiui susiformuoja vandenynai. Žinomos mokslininkės manymu, pasitvirtinus šiai hipotezei, visatoje gyvybei tinkamų planetų gali būti daugiau, nei manyta iki šiol.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Žemės uolienų analizė parodė, kad mūsų planetoje vandenynai egzistavo net prieš 4,4 milijardo metų, tai yra maždaug 160 milijonų metų po Saulės sistemos gimimo. Pati Žemės formavimosi istorija, anot mokslininkės Lindy Elkins-Tanton, suteikia pagrindo manyti, kad planetose su uolėtų paviršiumi esama vandens.
Lindy Elkins-Tanton ir jos kolegų sukurti modeliai verčia daryti išvadą, kad jeigu planeta pasižymi uolėtu paviršiumi, joje praktiškai iš karto po planetos atsiradimo susiformuodavo nedidelis vandenynas, rašo Space.com.
Kaip bebūtų, kadaise egzistavę vandenynai ir vis dar egzistuojantys vandenynai – du skirtingi dalykai. Visgi Saulės sistemoje yra tik trys uolėtos planetos – Marsas, Venera ir Merkurijus. Šiose planetose vandenynų paviršiai išnyko jau seniai. Netgi ir darant prielaidą, kad, apskritai, jie kada nors ten egzistavo.
Būtent siekis paaiškinti, kaip ir kokiomis sąlygomis uolėtose planetose vanduo gali išlikti, artimiausioje ateityje bus pagrindinis Lindy Elkins-Tanton ir jos kolegų galvos skausmas.
Mokslininkė pasitelkė Veneros pavyzdį – itin karšta planeta po savo susiformavimo pasuko visai kitu keliu, nei mūsų Žemė. Mokslininkės manymu, pasitvirtinus hipotezei dėl uolėtų planetų paviršių ir vandenynų, tai būtų iš tikrųjų svarbus atradimas. Elkins-Tanton teigimu, Žemėje gyvybės galima aptikti visur, jeigu netoliese esama skysto vandens – mokslininkai linkę manyti, kad šis principas turėtų galioti ir kitose planetose.
Visgi egzistuoja kita mokslininkų grupė, kurios požiūris į gyvybei tinkamas egzoplanetas – kur kas skeptiškesnis. Edinburgo universiteto mokslininkas Charlesas Cockellas teigia, kad nors visatoje gali būti tikra gausybė gyvybei tinkamų planetų, tai dar nereiškia, kad ten galime aptikti nežemiškos gyvybės pėdsakų.
„Pavojinga daryti prielaidą, kad visatoje apstu gyvybės formų. Tai įgalina žmones manyti, jog nesėkmingi bandymai aptikti gyvybės formas yra mokslininkų klaidų pasekmė“, – teigia universiteto mokslininkas.
Profesoriaus Charleso Cockello teigimu, egzistuoja nemaža tikimybė, kad mokslininkai negalėtų aptikti nežemiškos gyvybės pėdsakų, net jeigu ši ir egzistuotų. Gyvybė kitose planetose gali būti visiškai kitokios formos nei Žemėje – dėl šios priežasties būtų sunku tikėtis, kad astronomai tokiu atveju galėtų ją užfiksuoti.
Visgi vilties astronomams turėtų suteikti vis tobulėjančios technologijos. Per artimiausius dešimtmečius itin galingų teleskopų atsiradimas ir tolimesnė spektroskopijos metodų plėtra leis astronomams kur kas išsamiau tyrinėti ne Saulės sistemoje esančias planetas.
Lindy Elkins-Tanton ir jos kolegų sukurti modeliai verčia daryti išvadą, kad jeigu planeta pasižymi uolėtu paviršiumi, joje praktiškai iš karto po planetos atsiradimo susiformuodavo nedidelis vandenynas, rašo Space.com.
Kaip bebūtų, kadaise egzistavę vandenynai ir vis dar egzistuojantys vandenynai – du skirtingi dalykai. Visgi Saulės sistemoje yra tik trys uolėtos planetos – Marsas, Venera ir Merkurijus. Šiose planetose vandenynų paviršiai išnyko jau seniai. Netgi ir darant prielaidą, kad, apskritai, jie kada nors ten egzistavo.
Būtent siekis paaiškinti, kaip ir kokiomis sąlygomis uolėtose planetose vanduo gali išlikti, artimiausioje ateityje bus pagrindinis Lindy Elkins-Tanton ir jos kolegų galvos skausmas.
Mokslininkė pasitelkė Veneros pavyzdį – itin karšta planeta po savo susiformavimo pasuko visai kitu keliu, nei mūsų Žemė. Mokslininkės manymu, pasitvirtinus hipotezei dėl uolėtų planetų paviršių ir vandenynų, tai būtų iš tikrųjų svarbus atradimas. Elkins-Tanton teigimu, Žemėje gyvybės galima aptikti visur, jeigu netoliese esama skysto vandens – mokslininkai linkę manyti, kad šis principas turėtų galioti ir kitose planetose.
Visgi egzistuoja kita mokslininkų grupė, kurios požiūris į gyvybei tinkamas egzoplanetas – kur kas skeptiškesnis. Edinburgo universiteto mokslininkas Charlesas Cockellas teigia, kad nors visatoje gali būti tikra gausybė gyvybei tinkamų planetų, tai dar nereiškia, kad ten galime aptikti nežemiškos gyvybės pėdsakų.
„Pavojinga daryti prielaidą, kad visatoje apstu gyvybės formų. Tai įgalina žmones manyti, jog nesėkmingi bandymai aptikti gyvybės formas yra mokslininkų klaidų pasekmė“, – teigia universiteto mokslininkas.
Profesoriaus Charleso Cockello teigimu, egzistuoja nemaža tikimybė, kad mokslininkai negalėtų aptikti nežemiškos gyvybės pėdsakų, net jeigu ši ir egzistuotų. Gyvybė kitose planetose gali būti visiškai kitokios formos nei Žemėje – dėl šios priežasties būtų sunku tikėtis, kad astronomai tokiu atveju galėtų ją užfiksuoti.
Visgi vilties astronomams turėtų suteikti vis tobulėjančios technologijos. Per artimiausius dešimtmečius itin galingų teleskopų atsiradimas ir tolimesnė spektroskopijos metodų plėtra leis astronomams kur kas išsamiau tyrinėti ne Saulės sistemoje esančias planetas.
(8)
(0)
(0)