Kitas tokio stiliaus, kaip nukritęs Rusijoje, meteoras gali būti visiškai netikėtas ir gal tai visai gerai. Potencialių ankstyvojo įspėjimo sistemų tyrimas rodo, kad ji nepastebės daugiau nei pusės atskriejančių kosminių uolų, kurių dydis toks, kaip prieš metus sprogusio virš Čeliabinsko, Rusijoje. Tačiau tikimybė, kad toks meteoras smūgis būtų pavojingas, yra tokia maža, kad viską matanti įspėjimo sistemos nebūtų verta kaštų.

Čeliabinsko meteoras buvo 20 metrų uola, netikėtai įskriejusi į Žemės atmosferą 2013 vasario 15 d. Jis sprogo maždaug 600 kt TNT galia, sukurdamas smūginę bangą, išdaužiusią langus ir pagriovusią žmones. Įvykis sukėlė padidėjusį visuotinį susidomėjimą meteorų perspėjimo sistemomis.

Manoma, kad apie Žemę sukinėjasi milijonai nedidelių uolienų, besisukančių apie Saulę. Juos sunku aptikti ir tirti, nes jie atspindi labai mažai šviesos ir gali būti aptikti tik tada, kai atsiduria visai panosėje. Tačiau netgi šiuo atveju tos dangaus dalies gali nestebėti joks teleskopas.

Uolėtos prognozės

Plataus stebėjimo lauko teleskopai kasnakt peržvelgiantys visą dangaus skliautą, parodytų daugiau potencialių krituolių. Nuo 2015-ųjų antros pusės ATLAS teleskopų masyvas Havajuose pradės dairytis Čeliabinske nukritusiojo meteoro dydžio ir didesnių uolienų, besiartinančių prie Žemės. Sistema turėtų aptikti mažesnius objektus ir suteikti išankstinį poros dienų perspėjimą apie galimą susidūrimą, sako projekto vadovas Johnas Tonry'is iš Havajų universiteto Honolulu.

Tuo tarpu ESA svarsto didesnio, globalaus masyvo planą, kuris padvigubintų įspėjimo laiką, sako Andrea Milani iš Pizos universiteto Italijoje.

Kelių dienų įspėjimo laikas galėtų sumažinti aukų skaičių, sako Alanas Harrisas, į pensiją išėjęs NASA'os Reaktyvinio judėjimo laboratorijos Pasadenoje, Kalifornijoje, astronomas. „Čeliabinsko atveju, netgi įspėjimo prieš porą valandų būtų pakakę įspėti žmones nesiartinti prie langų ir būtų išvengta mažiausiai 90 procentų sužeidimų,“ sako jis.

Bet tokia paieška būtų pražiopsojusi Čeliabinsko meteorą. Antžeminės stebėjimo stotys gali matyti tik naktinėje dangaus dalyje pasirodančias uolas, o ši, kaip ir maždaug pusė galinčių nukristi, pasirodė dieniniame danguje. Iš tiesų, remiantis neseniai atlikta simuliacija, tokios sistemos, kaip ATLAS aptitkų tik trečdalį į Žemę skriejančių mažesnių objektų. „Vienintelis būdas šią problemą apeiti būtų erdvėlaivis,“ sako komandos narys Robertas Jedicke'as iš Havajų universiteto Manoa.

Pakankamai pasiruošę

Tokio erdvėlaivio kurti neplanuojama. Bet Timas Spahras, vadovaujantis Minor Planet Center Kembridže, Masačiusetse, dėl to nesijaudina: Čeliabinsko dydžio meteorai į planetą nukrenta tik kartą ar du per šimtmetį, ir dauguma jų nukrenta į vandenyną ar neapgyvendintose teritorijose. Tokius blankius objektus keletą dienų iki susidūrimo gebantis aptikti erdvėlaivis turėtų būti aprūpintas dideliu, jautriu teleskopu ir kainuotų daugiau, nei milijardą dolerių.

Pigiau atsieitų misijos, kurios aptiktų didesnius, šviesesnius, mažiausiai 100 m skersmens objektus, keliančius didesnę grėsmę, ir galėtume juos pamatyti prieš dešimtmečius.

Vystomos dvi misijos, nutaikytos į šiuos didesnius asteroidus. Vienas privatus projektas, pavadintas Sentinel, laukia filantropų dotacijų, kad galėtų nugabenti teleskopus šalia Veneros.

Kitas, pavadintas NEOCam, tikisi NASA'os finansavimo iškeliant teleskopą arčiau Žemės. Tokie kosminiai teleskopai turi atitikti JAV kongreso reikalavimus aptikti 90 procentų visų netoli Žemės skriejančių asteroidų, didesnių, nei 140 metrų skersmens iki 2020, sako Spahras. Kol kas šis skaičius yra tik 25 – 30 procentų, pažymi Amy Mainzer iš NASA'os.

Bet netgi tokie projektai gali būti neverti išlaidų, sako Harrisas. Antžeminės stebėjimo sistemos gali suteikti trumpesnį, bet vis vien pakankamą įspėjimo laiką. Gal Žemė ir nėra pasiruošusi kitam smūgiui, bet tikriausiai esame pasirengę ganėtinai, sako jis.

Journal reference: arxiv.org/abs/1402.2466

Maggie McKee
www.newscientist.com

Komentarai (0)