Kilio Eta yra masyviausia daugianarė žvaigždė 10 tūkst. šviesmečių spinduliu aplink Saulės sistemą. XIX a. viduryje šis supermilžininių tandemas nusimetė neįtikėtinai didelį dujinį apvalkalą – jo užtektų 10-čiai Saulių. Žvaigždės vietoje susidarė didėjantis ūkas, matomas ir dabar. Naujausi NASA palydovų, antžeminių teleskopų ir kompiuterinių modeliavimų duomenys sudaro sąlygas astronomams suprasti šio neeilinio mūsų kaimyno Paukščių Tako galaktikoje sandarą. Neeilinio, nes jis ruošiasi hipernovos sprogimui.

Ūko centre – dvi milžiniškos žvaigždės. Mažesnioji už mūsų Saulę masyvesnė 30 kartų, o šviesesnė – apie milijoną kartų. Didesnioji už Saulę masyvesnė 90 kartų, o už savo kompanionę ji šviesesnė net 5 kartus. Abi žvaigždės skleidžia galingus dalelių srautus, kurie vadinami saulės vėjais. Tie vėjai tokie tankūs, kad astronomai per juos negali įžiūrėti žvaigždžių.

Antrosios žvaigždės orbita – viena ekscentriškiausių iš visų, kurios yra žinomos astronomams. Kas 5,5 metų žvaigždės maksimaliai suartėja. Tai vadinama periastronu. Tada jas skiria nuotolis, prilygstantis atstumui nuo Saulės iki Marso. Pastarąjį kartą toks suartėjimas įvyko 2014 m. rugpjūtį. Daugelis NASA orbitinių ir antžeminių teleskopų buvo nukreipti į Kilio Etą.

Susidūrus saulės vėjų srautams, dujos įkaista iki šimtų milijonų laipsnių – tiek pakanka susidaryti rentgeno spinduliams. Tačiau artėjant periastronui, rentgeno spindulių emisijos dingsta – tada mažesniąją tandemo narę praryja didesniosios saulės vėjas. Po periastrono rentgeno spinduliuotė pamažu pasiekia ankstesnį intensyvumą. Tiesa, kiekvienąkart jis būna jau šiek tiek kitoks. Tie pokyčiai lemia struktūrinius saulės vėjų pokyčius.

Naujausi stebėjimų duomenys patikslino kompiuterinio modeliavimo rezultatus. O modeliuojama buvo saulės vėjų sąveika. Kai žvaigždės nutolusios viena nuo kitos, vėjų srautai susiduria kaktomuša, todėl ūke lieka kirmgraužą primenantis milžiniškas tunelis, kurį supa 50 mln. laipsnių temperatūros dujos. Artėjant periastronui, mažesnė žvaigždė aplekia didžiąją, ir jos vėjų srautuose palieka kitą panašų tunelį. Mažesnės žvaigždės vėjas švilpia tuo tuneliu, o jo gūsiai bloškiasi į kompanionės vėjų srautus. Kaip tik tuo metu žvelgiant iš Žemės priblėsta rentgeno spinduliai.

Naujausi trimačiai modeliai atskleidžia, kad tokiuose tuneliuose artėjant periastronui susidaro piršto formos atsišakojimai, apie kuriuos astronomai iki šiol nežinojo. Teoretikai analizuoja šiuos duomenis ir mėgina identifikuoti fenomeną.

Kaip atrodo Kilio Etos ūko ir ją sudarančių žvaigždžių gelmės, kviečiame pasižiūrėti šioje NASA vaizdo medžiagoje.