Britų astronomai rado naują kosminių atstumų matavimo būdą (0)
Kembridžo universiteto mokslininkai sukūrė naują atstumo iki žvaigždžių matavimo būdą. Jis pagrįstas žvaigždžių „dvynių“ – identiškų spektrinių charakteristikų šviesulių – paieška didelėse imtyse. Metodas aprašytas naujame žurnalo Monthly Notices of the Royal Astronomical Society numeryje, o jo santrauka pateikiama interneto svetainėje.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Darbo autoriai metodą grindžia labai paprasta idėja: jei dviejų žvaigždžių sandara ir cheminė sudėtis absoliučiai vienoda, tai ir jų šviesumas turi būti toks pat. O tai reiškia, kad atstumų iki žvaigždžių skirtumas turi tiesioginę įtaką jų regimajam ryškiui. Mokslininkai ištyrė 600 žvaigždžių didelės raiškos spektrus ir rado 175 tokių dvynių poras, be to, kiekvienoje poroje atstumas iki vienos žvaigždės buvo tiksliai žinomas. Remdamiesi savo metodu, autoriai įvertino atstumus.
Spektrų sulyginimui autoriai pasirinko 400 pagrindinių spektro juostų iš 280 tūkst. prieinamų. Mokslininkai lygina tai su žmonių fotografijų analize — užuot lyginus visus nuotraukų taškus, galima lyginti konkrečias detales, pavyzdžiui, akių spalvą ar veido formą.
Paaiškėjo, kad astronomų pasiūlyto metodo paklaida neviršija 8 procentų, lyginant su metinio paralakso matavimu. „Tai nepaprastai paprasta idėja – tokia paprasta, kad sunku patikėti, jog niekas apie tai nepagalvojo anksčiau“ — sako vienas iš darbo autorių P. Jofré.
Tiksliausias iš žinomų astronominių atstumų matavimo metodas yra metinio paralakso metodas. Šiuo metodu mokslininkai analizuoja, kiek pakinta pradinė žvaigždės padėtis pakitus stebėjimo taškui — padėties Žemės orbitoje. Kuo žvaigždė arčiau, tuo labiau jos vaizdas paslenka dėl mūsų planetos judėjimo. Beje, su paralakso reiškiniu susijęs ir astronominis atstumo vienetas parsekas. Vieno parseko atstumas iki žvaigždės reiškia, kad apžvalgos taškui pakitus per vieną astronominį vienetą (Žemės orbitos spindulį), žvaigždės vaizdas pasislenka per vieną kampo sekundę.
Kiti atstumo matavimo metodai susiję su įvairiais teoriniais metodais, numatančiais žvaigždės švietimo intensyvumą pagal spektrą ar kokias kitas charakteristikas. Geras pavyzdys yra cefeidės – kintamosios žvaigždės, pagal kurių ryškumo kitimo periodą galima įvertinti jų masę, o kartu ir absoliutų žvaigždinį dydį.
