Jupiterio staigmena filmo „2001-ųjų kosminė odisėja“ tęsinyje: nejaugi taip gali būti ir realybėje? ( Video) (3)
Apie Jupiterį žinome labai nedaug. Bet mokslininkai neabejoja dėl vieno – žvaigžde šis Saulės sistemos milžinas vis dėlto – ir ačiū Dievui – netaps.
|
Visi šio ciklo įrašai |
|
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
NASA zondui Juno iki Jupiterio keliauti liko mažiau nei 2 savaites. Juno didžiausią Saulės sistemos planetą tyrinės iš taip arti, kaip dar nėra tyrinėjęs joks kitas zondas nuo XX a. paskutiniajame dešimtmetyje vykdytos NASA misijos Galileo.
NASA mokslininkus šįkart ypač domina mįslinga ir dar neištyrinėta vidinė dujinio milžino struktūra, nes Jupiterį sudarančių vandenilio ir helio dujų koncentracijos rodikliai labai panašūs į žvaigždės. Ne veltui Jupiteris kartais vadinamas „neįvykusia žvaigžde“ – nors pagal Arthuro Clarke'o romaną pastatytame fantastiniame filme 2010: The Year We Make Contact Jupiteris žvaigžde vis dėlto virto…
Tad kokios iš tiesų Jupiterio virtimo žvaigžde perspektyvos? Gali jis kada nors „sužvaigždėti“ ar negali?
Atsakymas trumpas ir aiškus – negali. Planeta paprasčiausiai per maža, kad joje vyrautų branduolinės sintezės reakcijoms būtina temperatūra ir slėgis.
Kad taptų bent raudonąja nykštuke, Jupiteriui reikėtų 80 kartų daugiau vandenilio ir helio, nei jis jų turi dabar. Tiesa ta, kad Saulės sistemoje vandenilio ir helio papildomiems 79-iems jupiteriams nėra. Jei būtų – apie tai, ko gero, jau žinotume.
Daugiausia galimybių „priaugti“ masės Jupiteris turėjo Saulės sistemos gimimo metu. Tačiau didžiausią gabalą pirmykščio vandenilio ir helio dujų pyrago dar iki planetų formavimosi pradžios atsiriekė Saulė. O didžiąją dalį likusių dujų Saulė paprasčiausiai nupūtė į kosmoso tyrus.
Gal ir gerai.
Manoma, kad ankstyvoje Saulės sistemos jaunystėje Jupiteris buvo kur kas arčiau Saulės ir savo gravitacija pažėrė nemažą dalį Asteroidų žiedo po visą Saulės sistemą. Šis Saulės sistemos evoliucijos periodas vadinamas Intensyviojo bombardavimo periodu. Žemė tais laikais buvo tikras pragaras, kuriame meteoritais ir asteroidais ne tik kad lijo, o tiesiog pliaupė.
Jei Jupiteris būtų masyvesnis, jo gravitacija būtų didesnė ir Intensyviojo bombardavimo epocha būtų trukusi ilgiau ir intensyviau. Kas žino, kaip ten būtų susiklosčiusios aplinkybės gyvybės, o vėliau ir žmonijos atsiradimui Žemėje.
Taigi, Jupiteris žvaigžde nevirto, nevirsta ir normaliomis sąlygomis nevirs (tiesa, jei būtų galima pakeisti kai kurias aplinkybes, viskas įmanoma – apie tai kažkada rašėme). Tačiau grožėtis juo galime giedromis ir tamsiomis naktimis kaip… ryškia gražuole žvaigžde, kuri iš kitų žibančių naktinio dangaus taškų skiriasi tuo, kad, kaip ir kitos planetos, nemirga.