Veikiausiai neseniai girdėjote žiniose apie paslaptingus radijo signalus, sklindančius iš kosmoso. Nesvarbu, kada skaitote šį straipsnį, nes naujienos apie paslaptingus radijo signalus iš kosmoso pasirodo reguliariai, rašo Ohajo valstybinio universiteto astrofizikas Paulas Sutteris.

Maždaug kas šešis mėnesius spaudoje pasirodo džiugios žinios apie tai, jog kažkuris teleskopas kažką užfiksavo ar kažkokio tyrimo metu buvo pastebėtas nepaaiškinamas dalykas, rašo „livescience.com“.

Neįprastai stiprus signalas iš į Saulę panašios planetos. Pasikartojantis signalas, kuris yra per tikslus, kad galėtų būti natūralus. Keisti nežinomų šaltinių skleidžiami garsai. Kosmose tikrai yra begalė dalykų, kurie potencialiai gali skleisti tokius signalus, tačiau ar tai gali būti...? Ar tai gali būti tas ieškomas įrodymas, leidžiantis atsakyti į vieną svarbiausių egzistencialistinių klausimų? Ar mes esame vieni?

Nė vienas save gerbiantis astronomas niekada nenorėjo paskubėti ir visiems surikti: „Ei, visi! Aptikau ateivius!“. Tačiau tuo pat metu kiekvienas jų norėtų, kad jo vardas patektų į istorijos vadovėlius. Todėl kai užfiksuojami tokie signalai, mokslininkai ima gūžčioti, mikčioti ir kalbėti kažką panašaus į „Na, esame visai tikri, kad tai natūralus garsas, bet negalime atmest galimybės, kad tai ateiviai“.

Leiskite man jums papasakoti kelias istorijas.

Pulsarai

Septintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pabaigoje astrofizikė Jocelyn Bell Burnell Kembridže dirbo su savo patarėju Antony Hewishu ir naudojo naują radijo teleskopą. Tyrinėdami vieną dangaus plotą jie užfiksavo neįprastą signalą: šaltinis danguje siuntė dažnus, pasikartojančius signalus, kuriuos skyrė lygiai 1,33 sekundės.

Signalas buvo laba reguliarus, labai tikslus. Nežinodami, ką ir begalvoti, jie juokais pavadino šį šaltinį „MŽŽ“ (mažais žaliais žmogeliukais). Jie nemanė, kad atrado kažkokią pažengusia ateivių civilizaciją, bet ... niekada negali žinoti. Geriau jau apsidrausti, negu gailėtis. Dėl viso pikto.

MŽŽ hipotezė ėmė bliūkšti po to, kai jie aptiko dar vieną šaltinį. Ir dar vieną. Ir dar vieną. Ir dar daug kitų. Galiausiai teoretikai atsipeikėjo, sutelkė savo dėmesį ir išsiaiškino: šiuos signalus skleidė ne maži žali žmogeliukai, o mažos neutroninės žvaigždės, turinčios itin stiprius magnetinius laukus ir spinduliuojančios į kosmosą radiaciją, kaip kokie švyturiai. Šiandien tokios žvaigždės yra vadinamos pulsarais.

Wow!

1977 metais astronomas Jerry Ehmanas „klausėsi kosmoso“ naudodamas savo „Didžiąją ausį“ – radijo teleskopą Ohajo valstijos universitete. Vieną naktį jis užfiksavo stiprų ir labai ryškų besikartojantį signalą. 72 sekundes signalo šaltinis į „Didžiąją ausį“ šaukė labai konkrečiu dažniu – 1420 megaherco. Tokį dažnį neutralus vandenilis natūraliai skleidžia jo elektrono judėjimo metu. Tai su niekuo nesupainiojamas dažnis.

J. Ehmanui tas signalas padarė tokį įspūdį, kad jis ant duomenų lapo raudonu tušinuku užrašė „Wow!“ Deja, vėliau to signalo niekada neužfiksavo joks kitas teleskopas.

Peritonai

1998 metais Parkeso radijo teleskopas Australijoje užfiksavo keistą signalas. Šis keistas „čirškimas“ šokinėjo nuo vieno dažnio prie kito, trukdavo kelias milisekundes ir tarsi atsirasdavo iš niekur. Tokie čirpimai, vadinami peritonais, ne vieną dešimtmetį kelia didelį teleskopų operatorių ir astronomų susidomėjimą visame pasaulyje.

Tačiau „kaltininką“ praėjusiais metais pavyko nustatyti neseniai studijas baigusiai Emily Petroff ir jos bendradarbiams. Tai buvo mikrobangų krosnelė lankytojų centre. Ar ir jūs dažnai nekantraudami atidarote mikrobangų krosnelės dureles jai dar neišsijungus? Taip, jų naudotas modelis ne taip greitai išsijungdavo, todėl mikrobangės skleidžiama spinduliuotė „nutekėdavo“. O būtent ją ir užfiksuodavo teleskopas.

Ateiviai niekada nėra atsakymas

Visais šiais atvejais – ir daugeliu kitų – įvairios spėlionės gali nustelbti įrodymus. Ir ne tiek pačių astronomų, kiek tų, kurie aptarinėja jų atradimus. Kai tik užfiksuojamas koks keistas radijo signalas, žmonės iš karto mano, kad tai ateiviai.

Štai koks dalykas: bet kokia hipotezė, jog ateiviai skleidžia paslaptingą radijo signalą beveik visuomet yra bevertė, nes protingos būtybės gali sukurti bet kokį signalą, kokį tik nori.

Kaskart kai natūralus astrofizinis paaiškinimas nėra labai įtikinantis, dažnai norima dėl visko „apkaltinti“ ateivius. Juk galiausiai negalime atmesti galimybės, kad tai ne ateiviai. Juk jie yra protingi ir gali viską. Tačiau tokia pozicija moksliškai yra bevertė.

Tarp „Mes nežinome, kas skleidžia šį signalą“ ir „Galbūt šį signalą skleidžia ateiviai“ reikia padaryti labai didelį žingsnį. Astronomai mėgsta naudotis radijo teleskopais, nes taip gauna mokslui naudingos informacijos. Tačiau kosmose yra daug nepaaiškintų reiškinių. Iš esmės todėl astronomai ir turi darbo. Ten yra daugybė dalykų, kurių mes paprasčiausiai nesuprantame.

Komentarai (2)