Broliai dvyniai, kurie padės mokslui suprasti kosmoso poveikį žmogui: kaip jaučiasi per metus kosmose 5 centimetrais paaugęs atronautas ()
NASA astronautas Scottas Kelly metus gyveno Tarptautinėje Kosminėje Stotyje ir per tą laiką paaugo net 5 centimetrais! Būtent vienas iš kosminės misijos tikslų ir buvo išsiaiškinti kokią įtaką gyvenimas kosmose turi žmogaus protui, kūnui ir netgi valiai.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
S.Kelly, kuris kosmose praleido daugiau laiko nei bet kuris kitas amerikiečių astronautas, sako, kad jaučiasi „pakankamai gerai“.
Po kosminės misijos jį pradėjo stebėti medikai, ir stebėjimai turėtų trukti apie metus laiko. Gydytojams jis yra puikus atskaitos taškas, kadangi turi identišką brolį dvynį Marką, kuris yra buvęs astronautas, tačiau pastaruoju metu gyveno Žemėje.
Dvynių lyginimas padės gydytojams pastebėti bet kokius genetinius pokyčius, kurie galėjo įvykti S.Kelly būnant kosmose. Tuo tarpu NASA nurodo, ko mums reikėtų tikėtis iš tyrimų, ir kas nutinka ilgą laiką būnant kosmose.
Visų pirma, astronautams nebereikia vaikščioti – jie tiesiog sklendžia erdvėje – todėl kojų, klubų ir stuburo kaulai patiria ženklų krūvio sumažėjimą. Kaulai netenka daug kalcio, dėl ko stipriai susilpnėja, o kalcio netekimas gali dar ir padidinti akmenų inkstuose kaupimąsi bei kaulų lūžių riziką.
Antra, gravitacijos nebuvimas sumažina krūvį kojų ir stuburo raumenims, dėl ko raumenys ima silpnėti ar visai atrofuotis. Visa tai padidina susižeidimo tikimybę ne tik grįžus į Žemę, bet ir tiriamųjų misijų metu.
Trečia, kosmose daugiau kraujo suteka į viršutinę kūno dalį, nors įprastai daugiau kraujo būna apatinėje. Dėl šios priežasties astronautų veidas kosmose atrodo tarsi ištinęs, o kojos – mažesnės savo apimtimi.
Ketvirta, kosmose širdis dirba ne taip intensyviai, kaip Žemėje. Laikui bėgant dėl to net gali sumažėti ir pati širdis! Be to, baiminamasi, kad kosmose radiacija gali paveikti endotelines ląsteles, kurios dengia kraujagysles – o tai gali sukelti vainikinių arterijų ligas.
Penkta – vidinė ausis, kuri yra jautri gravitacijai, nebefunkcionuoja taip, kaip turėtų. Misijos pradžioje astronautai gali pajausti dezorientaciją, jūrligę ar prarasti orientavimosi jausmą. Grįžę į Žemę jie turi vėl prisitaikyti prie gravitacijos, patiria stovėjimo problemas, turi stabilizuoti savo žvilgsnį, ėjimą bei sukimąsi į šoną.
Šešta, kaip jau minėta, astronautai kosmose gauna nemažą kiekį radiacijos, o tai padidina tikimybę susirgti vėžiu.
Septinta, kosmose nebelieka 24 valandų dienos/nakties ciklo, todėl grįžus į Žemę, astronautas vėl turi prisitaikyti prie paros rėžimo.
Aštunta, astronautai, kaip ir parodė S.Kelly pavyzdys, tampa aukštesni. Žemėje žmogaus stuburo diskas dėl gravitacijos yra truputį suspaustas. Tuo tarpu kosmose šio spaudimo nebelieka, todėl diskai išsiplečia. Dėl šios priežasties stuburas pailgėja, o žmogus paauga.
