Nuo „kosminės eros“ pradžios, – pirmojo Žemės palydovo skrydžio 1957-ųjų spalį, – kosmoso įsisavinimas virto azartinėmis varžybomis tarp Sovietų Sąjungos ir JAV. Varžytasi dėl daugybės mažų ir didelių pirmenybės „prizų“. Vienu tokių „prizų“ tapo pirmosios moters skrydis į kosmosą.

Koroliovas, Chruščiovas ir amerikiečių feministės

Iki šiol egzistuoja keletas skirtingų šios idėjos kilmės versijų. Pagal vieną jų sumanymu siųsti moterį į orbitą užsidegė pats Sergejus Pavlovičius Koroliovas. Pagal kitą mintį apie panašų skrydį Germanas Titovas atsivežė iš... JAV.

Lankydamasis Amerikoje po savo skrydžio „Vostok-2“ erdvėlaivyje jis išgirdo, kad amerikiečių feministės siekia išsiųsti į kosmosą moterį ir jau susilaukė valdžios pritarimo.

Kad ir kaip ten būtų, pasiūlymas pasiekė sovietų lyderio Nikitos Chruščiovo ausis, kuris nusprendė nušluostyti amerikiečiams nosį.

1962 m. prasidėjo atranka į moterų-kosmonaučių gretas. Reikalavimai kandidatėms kelti labai griežti: iš 800 pretendenčių medicinos komisiją perėjo tik 30. Iš tų trisdešimties į būrį įtrauktos tik penkios: Žana Jorkina-Sergeičik, Tatjana Kuznecova, Irina Solovjova, Valentina Ponomariova ir Valentina Tereškova.

Treniruotės buvo rūsčios. Nuolaidos moterims nedarytos pagrįstai manant, kad jų nedarys ir kosmosas. Moterų skrydžio į orbitą sumanymas patiko toli gražu ne visiems: vyrai iš kosmonautų tarpo suprato, kad moteris užims kažkurio iš jų jų vietą.

Iš pradžių merginas praminė „kosmoso amazonėmis“, bet galantiškasis Jurijus Gagarinas kosmonautes pavadino „beriozkomis“ (rus. berželiai). Taip ir prasidėjo – „kosmoso beriozkos“.

Sergejus Koroliovas merginoms iškėlė sąlygą – arba šeima, arba skrydžiai. Niekas iš kandidačių penkiukės kelionės į kosmosą neatsisakė, nes joms tuomet atrodė, kad skrydžių bus daug.

Be politikų, moterų skrydžiams karštai pritarė medikai – jiems tai buvo puiki proga ištirti nesvarumo poveikį moters organizmui.

Politinis pasirinkimas

Tačiau, kai reikėjo pasirinkti vieną iš penkių, medikų nuomonė buvo nustumta į antrąjį planą.

Kaip pasakojo vienas iš sovietų kosminės medicinos pradininkų profesorius Vladimiras Jadzovskis, atsižvelgiant į medicininių testų rezultatus bei teorinį pasirengimą, pagal tinkamumą merginos išsirikiavo tokia tvarka: 1. Valentina Ponomariova, 2. Irina Solovjova, 3. Tatjana Kuznecova, 4. Žana Jorkina-Sergeičik, 5. Valentina Tereškova.

V.Tereškovą, ignoruodamas ekspertų nuomonę, asmeniškai pasirinko Nikita Chruščiovas, kuriam patiko merginos kilmė. Valentinos tėvai buvo kilę iš paprastos šeimos. Tėvas dirbo traktorininku, žuvo sovietų-suomių kare, motina plušo tekstilės fabrike.

Be to, ir pati V.Tereškova pradėjo profesinę karjerą audimo kombinate, kur tapo komjaunimo sekretore. Tuo ji „teigiamai skyrėsi“ nuo iš inžinierių šeimos kilusios V.Ponomariovos, ir I.Solovjovos – garsios sportininkės, pasaulio parašiutinio sporto čempionės.

V.Tereškova taip pat užsiėmė parašiutizmu, bet jei I.Solovjova galėjo pasigirti 700 šuolių, tai už Tereškovos pečių buvo mažiau nei šimtas.

Įdomu tai, kad jei kosmonautų vyrų būrys buvo suformuotas iš lėktuvų pilotų, tai moterų tarpe lakūnė buvo tik V.Ponomariova, likusios – parašiutininkės.

Galiausiai pačiame viršuje buvo priimtas sprendimas – pagrindine erdvėlaivio „Vostok-6“ pilote skiriama V.Tereškova, o dublerėmis – V.Ponomariova ir I.Solovjova. Dubleres paskirti siūlė medikai dėl „individualių moters organizmo ypatumų“.

Priešstartinis „galvos plovimas“

Savo sudėtingumu V.Tereškovos skrydžio planas neturėjo nusileisti ankstesniems vyrų skrydžiams. Kadangi kosmonautai Andrijanas Nikolajevas ir Pavelas Popovičius erdvėlaiviuose „Vostok-3“ ir „Vostok-4“ 1962 m. surengė porinį skrydį, tai ir V.Tereškovos skrydis planuotas kaip porinis.

Iš pradžių erdvėlaiviu „Vostok-5“ turėjo pakilti V.Bykovskis, o netrukus „Vostok-6“ – V.Tereškova. Grįžti į Žemę ji turėjo kiek anksčiau nei V.Bykovskis.

Padėti V.Tereškovai porininkas galėjo tik morališkai, nes erdvėlaivių susijugimas tuomet gyvavo tik teoriniuose konstruktorių planuose.

„Vostok-5“ su V.Bykovskiu sėkmingai startavo 1963 m. birželio 14 d. Tiesa, dėl nepalankių oro sąlygų skrydis buvo atidėtas parai, kas lėmė ir V.Tereškovos skrydžio nusikėlimą. Paskiau medikai konstatavo, kad atidėtas startas neigiamai atsiliepė pirmosios moters-kosmonautės būklei skrydžio metu.

Moterys yra moterys. Kai starto išvakarėse atvažiavo kirpėjas, visos trys nusprendė persidažyti plaukus. Taip V.Tereškova tapo brunete, V.Ponomariova – rusvaplauke, o I.Solovjova – blondine. Skrydžio vadovai susiėmė už galvos: potencialių kosmoso užkariautojų fotografijos jau laukia publikavimo, o čia tokie pokyčiai! Merginas privertė nuplauti visą „grožį“.

V.Tereškova startavo „Vostok-6“ erdvėlaivyje 1963 m. birželio 16 d. Kosmonautų būrio viršininkas, generolas Kamaninas savo dienoraštyje įrašė, kad startas praėjo beveik tobulai ir kad dėl V.Tereškovos kandidatūros jie neapsiriko.

Nesavalaikis „pilietės Tereškovos“ sapnas

Tačiau Kamaninas kiek paskubėjo su išvadomis, nes orbitoje prasidėjo problemos. Medikai pastebėjo, kad pakilimą V.Tereškova „išgyveno patenkinamai“. Konstatuotas vangumas, pykinimas, veiksmų ribotumas. Dalies numatytų eksperimentų V.Tereškovai tiesiog nepavyko atlikti. Jei skrydžio pradžioje atsakingi asmenys planavo pailginti kosminę V.Tereškovos kelionę, tai netrukus prieitas sprendimas „tupdyti“ ją kuo greičiau, „toliau nuo nuodėmės“.

Štai, pavyzdžiui, vienas iš įvykių skrydžių metu. Numatytu laiku V.Tereškova neužmezgė ryšio. Žemėje susirūpinta, o paskiau, remiantis telemetrijos duomenimis, pastebėta, kad mergina... miega. Miegas orbitoje nenustatytu metu yra šiurkštus skrydžio programos pažeidimas, o pažadinti V.Tereškovos nepavyko. Tada nusprendė pasitelkti V.Bykovskio pagalbą – tarp „Vostok-5“ ir „Vostok-6“ egzistavo radijo ryšys. V.Bykovskiui pasisekė „išjudinti“ kolegę.

V.Bykovskis taip pat prisiminė vieną komišką atvejį. Žuvėdrai (rus. „Čaika“ – V.Tereškovos šaukinys) pakilus Vanagas (Bykovskio šaukinys) užmezgė su ja ryšį. Pokalbio metu į eterį pateko „Vostok-5“ viduje skambėjusi radijo laida iš Žemės – sovietų informacinės agentūros TASS pranešimas apie pirmos moters skrydį į kosmosą. Išgirdusi vieną šio pranešimo frazę, įsižeidusi Žuvėdra paklausė Vanago: „Valerijau, o kodėl tu mane vadini „piliete Tereškova?“

Savo skrydžio penkiasdešimtmečio išvakarėse V. Tereškova pasakojo, kad į „Vostok-6“ borto sistemą per klaidą įvesta netinkama skrydžio programa, kurią jai teko koreguoti. Suveikus pirminei programai „Vostok-6“, užuot nusileidęs, pakiltų aukštesnėn orbiton, kas reikštų neišvengiamą kosmonautės žūtį.

Konstruktoriaus prakeikimas

Bet programą spėta laiku ištaisyti ir 1963 m. birželio 19 d. nuleidžiamasis „Vostok-6“ aparatas sėkmingai nutūpė Altajaus krašte. Atvykę į nusileidimo vietą gelbėtojai pastebėjo, kad V.Tereškova padarė dvi šiurkščias klaidas: pradėjo valgyti vietos gyventojų atneštą maistą, o taip pat, kaip suvenyrus, išdalino jiems tūbeles su kosminiu maistu.

Toks draudimas egzistavo ne šiaip sau. Iš kosmoso sugrąžintą maistą turėjo tirti specialistai, o žemiškas maistas, kurį valgė V.Tereškova, pažeidė medicininių testų taisykles. Be to, jis galėjo nenuspėjamai paveikti kosmoso užkariautojos sveikatą.

Apie pažeidimus sužinojęs S.Koroliovas buvo baisiai įsiutęs. Sakoma, kad tuomet jis trenkė kumščiu į stalą ir pareiškė: „Kol aš gyvas, nė viena moteris daugiau neskris į kosmosą“.

Galimas daiktas, kad tai buvo pasakyta nepagalvojus. Juk jau egzistavo planai siųsti į kosmosą vien iš moterų sudarytą įgulą iškart po Aleksejaus Leonovo skrydžio. Tačiau „Koroliovo prakeiksmas“ tapo pranašišku. Jis mirė 1966 metais, o kita moteris, Svetlana Savickaja, pakilo į kosmosą tik 1982-aisiais. I.Solovjovai ir V.Ponomariovai nuskristi į kosmosą nebuvo lemta.

Kosminė santuoka

Kalbant apie pačią V.Tereškovą, tai kosmonautų būrio sąrašuose ji išbuvo iki 1997 metų. Ji gavo generolo majoro laipsnį, bet į kosmosą daugiau niekada neskrido. Pagrindiniu jos darbu tapo visuomeninė bei politinė veikla. Šiuo metu ji yra Valstybės Dūmos deputatė nuo „Vieningosios Rusijos“ ir Visos Rusijos liaudies fronto centrinio štabo narė.

Buvo V.Tereškovos gyvenime dar vienas įvykis, apie kurį mūsų dienomis sklinda įvairiausios paskalos. 1963 m. ji ištekėjo už kosmonauto Andrijano Nikolajevo. Taigi V.Tereškova ir A.Nikolajevas tapo pirmąja „kosmine pora“.

Vestuvių iškilmes organizavo pats N.Chruščiovas, todėl atsirado versija, kad jaunavedžiams tiesiog „įsakė susituokti“. Pagal kitą versiją A.Nikolajevą su V.Tereškova „suvedė medikai“, trokštantys „ištirti kosminės poros palikuonis“.

Komentuoti šias paskalas nesinori. Tiesa, V.Tereškovos nėštumas ir gimdymas iš tiesų vyko akylai stebint medikams. 1964 m. Nikolajevų šeimoje gimė visiškai sveika mergaitė, kurią pavadino Lena. Ją tyrę medikai įsitikino, kad „kosminė tėvų praeitis“ kūdikiui jokios įtakos nepadarė.

A.Nikolajevas ir V.Tereškova išsiskyrė 1982 metais, kai dukteriai sukako aštuoniolika. Apie skyrybų priežastis kalbėti jie nemėgo, bet kartą V.Tereškova prasitarė: „Darbe jis – auksas, namuose – despotas“. Dabar V.Tereškova turi du anūkus – aštuoniolikmetį Aleksejų ir devynmetį Andrejų. Savo skrydžio 50-mečio išvakarėse spaudos konferencijoje pirmoji kosmonautė pasakojo, kad jos svajonė – apsilankyti Marse. V.Tereškova pripažino, kad leistųsi į šią kelionę netgi tuo atveju, jei tai būtų bilietas į vieną pusę.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Komentarai ()