Mokslininkas sugalvojo fantastišką modelį, kaip būtų galima sukurti šimtus, o gal net milijoną gyvybei tinkančių planetų vienoje sistemoje (0)
Saulės sistemoje yra viena gyvybei tinkama planeta – Žemė. Venera ir Marsas yra artimos tokioms, bet visgi nepatenka į šiandieninę Saulės gyvybinę zoną. Kitose planetų sistemose gyvybingų planetų gali būti ir daugiau – pavyzdžiui, TRAPPIST-1 sistemoje tokios yra trys. Ar egzistuoja teorinis maksimumas?
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Realiose sistemose sudėtinga būtų į gyvybinę zoną sutalpinti daugiau nei kelias planetas, tačiau hipotetinėse dirbtinai sukurtose sistemose situacija gali būti visiškai kitokia.
Egzoplanetas tyrinėjantis mokslininkas Seanas Raymondas savo bloge aptaria įvairias fantastines egzoplanetas, o neseniai pristatė porą idėjų, kaip sukurti šimtus, o gal net milijoną, gyvybei tinkančių planetų turinčią sistemą.
Tokioje sistemoje planetos suktųsi ne aplink žvaigždę, bet aplink milijoną kartų už Saulę masyvesnę supermasyvią juodąją skylę. Tada planetas būtų galima sutalpinti šimtą kartų tankiau, nei aplink žvaigždę, ir jos išliktų stabilios. Saulės gyvybinėje zonoje teoriškai galėtų tilpti šešios Žemės (bet tik tokiu atveju, jei nebūtų kitų planetų – Jupiterio gravitacija sumažina stabilių orbitų skaičių), o aplink juodąją skylę – net 550.
Maža to, kiekvienoje iš šių orbitų būtų galima sutalpinti po 4000 planetų, kurios visos irgi stabiliai skristų tvarkingu apskritimu aplink juodąją skylę. Taigi iš viso tokioje sistemoje galėtų būti daugiau nei milijonas planetų.
Kaip jas padaryti tinkamas gyvybei? Orbitoje aplink juodąją skylę įtupdyti ir vieną, o gal kokias devynias, į Saulę panašias žvaigždes; tiesa, antru atveju ir gyvybinė zona prasiplėstų iki tris kartus didesnio spindulio. Planetų judėjimo greičiai tokioje sistemoje siektų kelis ar net 10% šviesos greičio, taigi nuskristi į gretimose orbitose esančias planetas būtų praktiškai neįmanoma dėl greičių skirtumo. Iš kitos pusės, visos planetos, esančios vienoje orbitoje, būtų pasiekiamos lengviau, nei Mėnulis iš Žemės.
Tokia sistema, savaime suprantama, realiai susiformuoti negalėtų, tačiau iš principo gyvybinė zona galėtų egzistuoti aplink supermasyvias juodąsias skyles galaktikų centruose, o ten esančios laisvai skraidančios planetos galėtų būti tinkamos gyvybei, jei aplinkinių žvaigždžių gravitacija stipriai nedarkytų jų orbitų.
Plačiau apie šias idėjas galite paskaityti Seano Raymondo bloge Planetplanet.
