„JAV sensoriai 43,4 km virš Grendandijos užfiksavo ugnies kamuolį, apytikrė sprogimo jėga – 2,1 kilotonos”: susirūpinusių žmonių skambučių lavina užgriuvo tiek NASA, tiek JAV oro pajėgas - kas vyksta ir kiek tai pavojinga? ()
Liepos 25-ąją virš Tulės oro bazės Grenlandijoje praskriejęs meteoras pagarsėjo ne tik 2,1 kilotonos galios sprogimu (kas tapo antru pagal dydį tokio tipo sprogimu šiemet) – bet ir socialinėje medijoje sukeltu sąmyšiu bei skambučių lavina, užpylusia JAV Oro pajėgas.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Pasak „The Avianist“, kosminė uolos greitis 74 kartus viršijo garso greitį ir skriejo 87 000 km/h – ir galimai po sprogimo pažėrė šūsnį meteoritų – bet jei kas šiuo ir galėjo aptikti, tai tik keletas žmonių, nes viskas vyko pačioje Arkties rato šiaurėje.
Pirmieji pranešimai apie meteorą virš Grenlandijos buvo dvi mokslininkų „Twitter“ žinutės. Liepos 31 d. NASA mokslininkas Ronas Baalke parašė: „2018 liepos 25 JAV valstybės sensoriai 43,4 km virš Grendandijos užfiksavo ugnies kamuolį. Apytikrė sprogimo jėga – 2,1 kilotonos”.
Kitą dieną panašų pranešimą paskelbė ir Branduolinio informavimo projekto direktorius Hansas Kristensenas: „Meteoras sprogo su 2,1 kilotonos jėga 43 km virš išankstinės raketinio smūgio perspėjimo radarų sistemos Tulės bazėje“. Žinoma, tai inicijavo laviną skambučių, kuri užgriuvo tiek NASA, tiek JAV oro pajėgas, ir pagrindinis klausimas buvo – kiek bazei tai buvo pavojinga?
Nors tokio dydžio meteorai gali sukurti driokstelėjimą kaip reikiant, vis dėlto jų dydis nepakankamas, kad juos galima būtų pamatyti prieš tai, kai jie įsirėžia į Žemės atmosferą.
„Tokie objektai būna tik metro skersmens ar mažesni, o tai reiškia, kad jie per maži, kad galėtų būti aptikti prieš tai, kai jie įsiveržia į Žemės erdvę, – sako ilgametis meteorų stebėtojas iš Amerikos Meteorų asociacijos Robertas Lunsfordas. – Dėl to mes neturime nė menkiausio supratimo, kur ir kada toks įvykis nutiks“.
Pasak jo, kai meteorai patenka į atmosferą, jie mažėja, kol visiškai sudega ar jų likučiai nukrenta ant žemės paviršiaus. „Smūginė banga, atsiradusi iš susidūrimo su atmosfera ir yra tas „sprogimas“, – aiškina R.Lunsfordas.
Šie objektai per maži, kad sukeltų didesnę žalą, nebent į ką nors tiesiai pataiko uolos fragmentas arba jei kas nors atsiduria garso bangos kelyje, aiškina astronomas. Kas iš tiesų ir nutiko 2013-aisiais, kai virš Čeliabinsko miesto Rusijoje sprogo 17 metrų skersmens meteoras. Smūginė banga išdaužė langus ir apgadino pastatus, ir buvo sužeista apie 1000 žmonių.
Palyginimui, Čeliabinsko meteoro sprogimo galia siekė 3000 kilotonų – arba 20-25 kartus daugiau, nei atominių bombų, Antrojo pasaulinio karo metu numestų ant Hirošimos ir Nagasakio. Bet net ir Čeliabinsko meteoro sprogimas buvo niekis, palyginus su 1908-ųjų Tunguskos meteoro sprogimu Sibire, kurio sprogimo galia siekė 10-15 megatonų (10 000 – 15 000 kilotonų).
Tad nors Grenlandijos meteoro sprogimas yra ir reikšmingas, iš tiesų niekas jo nematė. „Kadangi visa tai nutiko taip toli, nėra jokių ugnies kamuolio nuotraukų, – sako R.Lunsfordas. – Tiesą sakant, mes neturime jokių vizualinių patvirtinimų. Jei ne valstybiniai JAV sensoriai, mes nė nebūtume sužinoję apie šį objektą“.
Parengta pagal Space.com
