Turbūt daugelis matėte filmų apie agresyvių marsiečių puolamus taikius Žemės gyventojus. Tikrovėje viskas atvirkščiai. Žmonės atakuoja Marsą savo tobuliausiomis mašinomis: zondais, marsaeigiais ir kitokiais prietaisais. Išleidžiamos milžiniškos sumos tam, kad galėtume patyrinėti Raudonąją planetą, patenkinti savo smalsumą, o gal ateityje ir įsikurti joje.

Kokia tikimybė, kad ateityje žmonės nusileis Marse, o gal net įsikurs jame? Ar įmanoma Žemės gyventojams išgyventi Marse ir kokiomis sąlygomis? Galų gale, ar turime teisę užvaldyti kitą planetą?

Tokius klausimus DELFI pateikė dviem mokslininkams: Vilniaus universiteto Teorinės fizikos ir astronomijos instituto jaunesniajam moksliniam darbuotojui Mindaugui Macijauskui ir astrofizikui dr. Kastyčiui Zubovui.

Kada žmonės pasieks Marsą?

K. Zubovas įsitikinęs, kad nuolat gyvenama žmonių bazė Marse gali atsirasti net ir šiame šimtmetyje. Save išlaikanti žmonių kolonija – per porą šimtų metų.

„Viskas priklausys nuo paskatų tai daryti – ir ekonominių, ir socialinių. Žmonės iš Europos į Ameriką kraustytis pradėjo irgi negreit po Kolumbo kelionių, o tik tada, kai pamatė, jog ten galima susikurti geresnį gyvenimą. Kažkas panašaus gali nutikti ir su kosmoso kolonizavimu. Sąlygos ilgą laiką bus atšiaurios – gyvenimas uždarai, galbūt po paviršiumi, jokios galimybės laisvai išeiti į lauką, nuolatinė priklausomybė nuo technologinių sistemų, palaikančių gyvybę. Jei kolonizacija įsibėgės, sąlygos ims gerėti, nors Marso pavertimo žaliuojančia planeta nesitikėčiau bent kelis šimtmečius“, – mano mokslininkas.

M. Macijauskas nusiteikęs skeptiškiau. Jo nuomone, Marso kolonizacija ar pilotuojami skrydžiai į Marsą yra veikiau idėjiniai, nei praktiniai dalykai.

„Tiek artimiausiu metu – per ateinančius dešimtmečius, tiek tolimesnėje – šimtmečių ar net tūkstantmečių perspektyvoje – nėra jokios praktinės naudos iš Marso kolonizavimo. Tai tiesiog gražios idėjos. Tačiau turime pripažinti: Marso kolonizacija neišspręs dabar kylančių „žemiškų“ problemų – klimato kaitos ar gamtinių išteklių stygiaus. Vargu, ir ar maža žmonių kolonija galėtų turėti kokį nors reikšmingą vaidmenį, kaip „atsarginė žmonija“, jei įvyktų globalinė katastrofa.

Žiūrint iš idėjinės pusės – be abejo būtų smagu, ir be galo įdomu pamatyti, patirti kažką panašaus, kas nutiko „Apollo“ – pilotuojamų skrydžių į Mėnulį laikotarpiu. Tačiau visgi nesinorėtų, kad Marsas taptų tarsi kokiu turistiniu objektu tik todėl, kad kažkas tai gali (ar veikiau – kada nors galėtų) įgyvendinti. Tai pavojinga jau vien dėl to, kad ne tik iš to nėra praktinės naudos, bet veikiausiai užterštumėme Marsą žemiškomis gyvybės formomis – ir tokiu būdu negrįžtamai prarastume progą įrodyti, kad gyvybė gali atsirasti ir kokia nors, tegul ir ribota forma, išlikti kitose pasauliuose. Be abejo, Marsas nėra vienintelė vieta, kur žmonija dairosi, bet bent kol kas tai atrodo bene realiausia galimybė“, – mano M. Macijauskas.

Kiek truktų skrydis į Marsą ir su kokiais iššūkiais žmonės susidurtų?

Marsas, palyginus su žmonių jau aplankytu Mėnuliu – yra labai toli. Jis, kaip ir Žemė, nestovi vietoje. M. Macijauskas sako, kad norint sutrumpinti kelionės trukmę į Marsą, skirsti galima tik palankiu laiku, kada abi planetos palankiose trumpiausiai skrydžio trajektorijai vietose. Net ir tokiu atveju kelionė į vieną pusę užtruktų 6–8 mėnesius.

„Ilgiausia misija į Mėnulį „Apollo 17“ tetruko 12 dienų. Kosminėse stotyse kosmonautai ir astronautai yra išbuvę ir gerokai ilgesnį laiką. Rusų kosmonautas Valerijus Poliakovas kosminėje stotyje „Mir“ yra išbuvęs net 14 mėnesių. Tačiau ne be pasekmių – ilgas buvimas nesvarumo sąlygomis sukelia raumenų atrofiją bei kaulų retėjimą. Astronautai stengiasi intensyviai sportuoti, bet visiškai to išvengti nepavyksta. Nusileidus į Žemę po kurio laiko sveikatos būklė paprastai atsistato“, – sako M. Macijauskas.

Mokslininkas pabrėžia, kad keliaujantys į Marsą susidurtų ir su kita problema – kosminiais spinduliais bei energingomis dalelėmis, skriejančios iš Saulės. Žemės planetą, kaip ir palyginti neaukštai virš jos paviršiaus skriejančias kosmines stotis nuo kosminių spindulių saugo mūsų planetos magnetosfera. Palikus Žemės orbitą šios apsaugos nelieka. Trumpalaikė misija į Marsą veikiausiai nebūtų mirtina, tačiau pavojus išlieka, ir šią problemą reikėtų spręsti. Jau nekalbant apie galimą Saulės audrų pavojų.

„Nusileidimas Marse – taip pat problematiškas. Kadangi Marso atmosfera labai reta – vien atmosferos trintis besileidžiančio zondo ar marsaeigio nesulėtina taip, kaip mūsų Žemės atmosfera. Todėl nusileidimas Marse vyksta trimis etapais – iš pradžių erdvėlaivis sulėtėja dėl trinties, paskui naudojamas parašiutas. Net ir jo pagalba besileidžiantis įrenginys sulėtėja „tik“ iki maždaug 200–300 kilometrų per valandą greičio.

Galiausiai panaudojami raketiniai varikliai, sulėtinantys iki saugaus nusileidimui greičio. Net ir pats masyviausias Marse kada nors nusileidęs įrenginys – marsaeigis „Curiosity“ – tėra 899 kg masės. Sunku įsivaizduoti, kaip praktiškai reiktų realizuoti dešimtis kartų didesnės masės erdvėlaivio (ar erdvėlaivių) nusileidimą.

NASA zondams ir marsaeigiams dažniausiai pavyksta nusileisti sėkmingai, ypač paskutiniu metu, bet seniau būta ir praradimų, o Europos bei Rusijos siųsti zondai beveik nė vienas sėkmingai nepasiekė planetos paviršiaus“, – sako M. Macijauskas ir pažymi, kad iš Marso joks erdvėlaivis, zondas ar jo dalis dar niekada nėra sugrįžę į Žemę.

Kokios sąlygos yra Marse? Kaip žmonės galėtų ten išyventi?

Kad ir kokios sudėtingos ir brangios bebūtų kosmoso kelionės, jos vis tiek yra planuojamos. Astrofizikas K. Zubovas sako, kad NASA nuskraidinti žmones į Marsą planuoja iki 2040-ųjų, Elono Musko kompanija „SpaceX“ – iki 2030-ųjų.

„Manau, kad laikui bėgant jos suvienys jėgas ir apie 2030-uosius žmogus apsilankys Marse. Taip pat Kinijos kosmoso programa vystosi labai sparčiai, manau, kad jie gali tapti rimtais konkurentais JAV. Sąlygos Marse, žinoma, netinkamos žmonėms gyventi, taigi pirmieji žmonės turės judėti su skafandrais, o gyventi – hermetiškose patalpose. Tai gali sukelti įvairių techninių ir psichologinių problemų, bet jos po truputį sprendžiamos ir, manau, per dešimt metų bus išspręstos“, – svarsto K. Zubovas.

M. Macijauskas pabrėžia, kad kol kas mokslininkai neturi Marso uolienų pavyzdžių, turi tik iš Marso atkeliavusių meteoritų. Jo nuomone, prieš pradedant bent kiek rimčiau kalbėti apie pilotuojamą Marso misiją, reikėtų pirmiausiai ištirti Raudonosios planetos uolienas.

„Nepilotuojamų zondų ir marseigių siunčiamos nuotraukos gali sudaryti įspūdį, kad sąlygos šioje planetoje primena sąlygas Žemės stepėse ar dykumose. Iš tiesų jos yra kur kas blogesnės. Atmosferos slėgis Marse vidutiniškai tesiekia tik 0.6 proc. atmosferos slėgio Žemės paviršiuje. Bent kiek žymiau prakiuręs erdvėlaivio korpusas ar astronauto kostiumas reikštų garantuotą mirtį. Atmosfera kvėpuoti netinkama, nes 96 proc. sudaro anglies dioksidas, iš jos išgauti deguonį būtų keblu. Temperatūra svyruoja drastiškai – net idealiomis sąlygos, kur nors ties Marso pusiauju Marso „vasarą“ temperatūra diena gali siekti 20 ºC, bet naktį nukristi iki -73 ºC. Sąlygos Mėnulyje, kuris išvis neturi jokios apčiuopiamos atmosferos – dar blogesnės, tačiau tai menkai paguodžia, ypač kalbant apie ilgesnį apsistojimą Marse.

Marso „dirvožemis“ taip pat nesvetingas. Jame aptikti perchloratai – chloro ir deguonies junginiai. Nors šiuos junginius galima panaudoti raketinio kuro gamybai, jie yra nuodingi žmonėms. Maža to, kartu su Marso dulkėmis lengvai gali patekti į gyvenamąsias patalpas. Pačios Marso dulkės taip pat keltų problemų. Štai „Apollo“ misijų astronautai, pasivaikščioję Mėnulio paviršiumi, buvo tiesiog aplipę ir išsitepę dulkėmis. Dulkės Marse, kuriame yra vėjas, o kartais vyksta ir audros – gali patekti bet kur, sugadinti mechanines erdvėlaivių ar gyvenamųjų bazių dalis, pažeisti elektronikos komponentus.

Kita problema – aštrios uolos. Štai net 2012-aiais nusileidusio marsaeigio „Curiosity“ ratai ganėtinai smarkiai apgadinti, nors maksimalus jo greitis net nesiekia kelių šimtų metrų... per valandą.

Nežinia, ar Marse neegzistuoja žmonėms pavojingi virusai ar bakterijos. Iš tiesų esamų ir galimų problemų yra tiek daug, kad apie tai galima rašyti ištisas monografijas“, – juokiasi M. Macijauskas.

K. Zubovas įsitikinęs, kad nepaisant sunkumų ir misijų į Marsą brangumo, tyrinėti kaimyninę planetą yra svarbu.

„Kiekviena Saulės sistemos planeta yra savita, bet kartu jos ir panašios, nes formavosi iš to paties dujų ir dulkių debesies, iš kurio susiformavo ir mūsų žvaigždė. Taigi tyrinėdami kitas planetas, geriau suprantame ir savąją Žemę. Konkrečiai Marsas daug kuo primena Žemę, tačiau jame nevyksta tektoninių plokščių judėjimas, gerokai lėtesnė atmosferinė erozija, nėra išplitusios gyvybės, kuri galėtų pakeisti planetos paviršių. Todėl Marso paviršius daug kuo primena Žemės paviršių prieš keturis milijardus metų. Tyrinėdami jį, kartu pažvelgiame į savo planetos kūdikystę, taip galime išsiaiškinti, kaip ji formavosi ir vystėsi, o kartu – geriau prognozuoti, kaip vystysis ateityje“, – sako astrofizikas.

Ar žmonės, užteršę Žemę ir lėmę daugelio rūšių nykimą, turi moralinę teisę įsikurti kitoje planetoje?

K. Zubovas abejoja, ar Marso kolonistai galėtų sukelti taršos problemas, panašias į dabartines problemas Žemėje. Marse nėra naftos, apskritai nėra daugybės resursų, kurių Žemėje apstu. Todėl kolonistams bus gyvybiškai būtina taupyti išteklius, o atliekas perdirbti ir panaudoti dar ir dar kartą. Šiukšlių jie palikinės gerokai mažiau, nei mes – ne dėl to, kad būtų moraliai tobulesni už Žemėje gyvenančius žmones, o todėl, kad nuo to priklausys jų gyvybės.

„Tačiau etinis klausimas yra tikrai labai svarbus, ypač jei atrasime Marse egzistuojančią gyvybę. Tada tikrai kils klausimas, ar galime ten gabenti žemišką gyvybę ir potencialiai sunaikinti vietinę. Atsakymo į šį klausimą neturiu, bet, kaip ir bet kokio etinio klausimo atveju, jis bus ganėtinai subjektyvus“, – svarsto mokslininkas.

Komentarai ()