Kokie orai tvyro kitose į Žemę panašiose planetose? Lydantis karštis ir net deimantų lietus  ()

Nuo sieros rūgšties lietaus iki viršgarsinių metano vėjų – jums prireiks daugiau nei vandeniui atsparios striukės ir 50 SPF apsaugos nuo saulės, norint stoti į akistatą su kitose planetose siaučiančiomis stichijomis.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Mes dažnai skundžiamės oru, ypač Žemėje vis dažnėjant ekstremalesniems oro reiškiniams, bet ką darytumėte, jeigu savaitgalius tektų praleisti 8700 kilometrų per valandą vėjyje arba oro temperatūrai pasiekus karštį, kurio pakanka švinui lydytis?

Oras, geras ar blogas, yra nuolatinis palydovas ne vien mūsų planetoje – jis vyrauja ir yra dar ekstremalesnis kitose planetose, rašoma BBC.

Pradėkime nuo artimiausių planetų, mūsų kaimynės Veneros. Tai pati nesvetingiausia planeta mūsų Saulės sistemoje. Iš esmės Venera yra biblijinis pragaras. Jos tanki atmosfera daugiausiai sudaryta iš anglies dioksido, o atmosferos slėgis yra 90 kartų didesnis už esantį Žemėje. Tokia atmosfera sulaiko didžiąją dalį saulės radiacijos, o tai reiškia, kad temperatūra Veneroje gali pasiekti net 460 laipsnius Celsijaus. Taigi, jeigu įkeltumėte ten pėdą, būtumėte sutraiškyti ir išvirti per kelias sekundes. O jeigu tai dar neskamba užtektinai skausmingai, tai žinokite, kad lietus Veneroje sudarytas iš labai ėsdinančios sieros rūgšties, kuri smarkiai nudegintų bet kokio tarpžvaigždinio keliautojo odą.

Dėl ekstremalių planetos paviršiaus temperatūrų šis lietus išgaruoja nespėjęs pasiekti Veneros. Dar keisčiau yra tai, kad šioje planetoje egzistuoja ir „sniegas“. Tiesa, ne toks, iš kurio galima suspausti gniūžtę: ši medžiaga susideda iš atmosferoje išgaravusių metalų likučių.

Kitame mūsų Saulės sistemos gale turime milžiniškas planetas Uraną ir Neptūną. Pastaroji, nuo mūsų labiausiai nutolusi planeta, turi sustingusio metano debesis ir pačius negailestingiausius vėjus Saulės sistemoje. Dėl planetos topografijos, kuri yra visiškai plokščia, nėra nieko, kas galėtų sulėtinti viršgarsinius metano vėjus, kurie gali pasiekti iki 2400 kilometrų per valandą greitį.

Tad apsilankę Neptūne ne tik susidurtumėte su garso greičio barjero įveikimu, bet ir deimantų lietumi, mat jo atmosferoje esanti anglis suslėgiama. Tačiau nereikia nerimauti, kad ant jūsų kris akmenys – prieš tai jau būtumėte spėję akimirksniu sustingti.

Podoktorantūros tyrėjas Tomas Loudenas iš Voriko universiteto (Anglija) šiek tiek primena tarpgalaktinį meteorologą – jo darbas yra išsiaiškinti, kokios atmosferos sąlygos yra kitose planetose.

„Viršutinė Veneros atmosfera iš tikrųjų yra viena tinkamiausių gyventi saulės sistemoje, neskaitant Žemės“, – teigia jis. Virš jos sieros rūgšties debesų yra taškas, kur slėgis yra maždaug toks, koks yra mūsų planetoje.

„Negalėtumėte kvėpuoti jos atmosferoje, tačiau galėtume įsivaizduoti, kad esate karšto oro balione ar kažkur, kur pripildyta Žemės atmosferos. Ir jeigu turėtumėte deguonies kaukę, tikriausiai galėtumėte čia gerai jaustis su sportiniais marškinėliais ir šortais“, – kalbėjo T. Loudenas.

Mokslininko specialybė – egzoplanetos (esančios už Saulės sistemos ribų), o konkrečiai viena, charizmatišku pavadinimu HD 189733b. Ši už 63 šviesmečių esanti planeta garsėja pačiomis ekstremaliausiomis oro sąlygomis, kokios tik žinomos. Ji gal ir atrodo gražiai, tačiau čia esantis oras primena apokalipsę. Vėjo greitis siekia 8000 kilometrų per valandą (stipriausias Žemėje užregistruotas vėjas buvo 407 kilometrai per valandą), be to ji dvidešimt kartų arčiau savo saulės nei mes, o atmosferos temperatūra čia siekia 1600 laipsnių Celsijaus (tai prilygsta išsilydžiusios lavos temperatūrai).

R. Loudenas tvirtina, kad yra į Žemę panašaus dydžio ir masės planetų, besisukančių aplink raudonąsias nykštukes (taip vadinamos mažos ir palyginus šaltos žvaigždės). Kitas klausimas, ar šios planetos tinkamos gyventi. Kad būtų pakankamai šilta ir ant paviršiaus būtų skysto vandens, planeta turi būti „potvynių prasme prirakinta“ (angl. tidally locked), kaip mūsų Mėnulis su Žeme. Tai reiškia, kad viena pusė nuolat turi dienos šviesą, o kita – nuolatinę naktį.

„Kai atliekame kompiuterinį modeliavimą, gauname uragano lygio įvykius, judančius nuo dieninės prie naktinės pusės. Bet koks skystas vanduo dieninėje pusėje išgaruos į debesis, kurie bus nupūsti į naktinę pusę, sušals ir iškris sniego pavidalu. Vienoje pusėje turėtume dykumą, o kitoje didelį šaltį“, – aiškino R. Loudenas.

Iš tiesų, niekur nėra geriau, kaip namuose.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: delfi.lt
(8)
(1)
(7)

Komentarai ()

Susijusios žymos: