Ekspertai neturėjo žalio supratimo, kaip nesvarumo būklė paveiks žmonės, todėl į kosmosą pirmiausia pasiuntė gyvūnų, rašo theatlantic.com.

Didysis kosmonautas likus dienai iki skrydžio pabėgo. Pasiruošimo būta varginančio ir sudėtingo. Maistas? Siaubingas. Svarbiausia tai, kad kosmonautas tokio kelio nepasirinko. Ir negalėjo pasirinkti – juk kalbame apie šunį.

Maskvoje veikiančio Aviacijos medicinos instituto mokslininkai suskubo ieškoti pamainos. Tiesiog gatvėje pasičiupo benamį šunį ir pavadino ZIB – rusų kalba toks kodinis pavadinimas yra akronimas, reiškiantis „dingusio šunelio pakaitalą“. Keturkojis atsidūrė kapsulėje, pastaroji – raketoje, o toji išskrido į kosmosą.

Šis istorinis skrydis įvyko 1951 metų rugsėjį. Sovietų Sąjunga vystė žmogaus išsiuntimo į kosmosą programą, o šunys bandymuose buvo patys geriausi jų pakaitalai. Kitoje pasaulio pusėje Jungtinės Valstijos vykdė panašius biomedicinius tyrimus, tik jų objektais buvo primatai – beždžionės ir šimpanzės.

Žmonės gyvena atmosferoje, toli nuo kosmoso keliamų pavojų. Net ir geriausi to meto kosmoso ekspertai seniau neturėjo žalio supratimo, kaip žmogaus organizmas reaguos į nesvarumo būklę. Dalis fizikų manė, kad pagrindinės funkcijos, pavyzdžiui, rijimas ir kraujo varinėjimas, be gravitacijos taps neįmanomi.

„Dabar mums nekyla abejonių, kad gyvūnai ir žmonės gali funkcionuoti kosmose, bet tada dėl nieko negalėjome būti tikri“, – sako veterinaras iš Jungtinių Valstijų Billas Britzas, dirbęs su šimpanzėmis, XX amžiaus 7-ąjį dešimtmetį skridusiomis į kosmosą.

Šaltojo karo priešininkų tikslas buvo toks pats: įrodyti, kad gyvūnai gali išgyventi kosmose, o tai reiškia, jog tai gali padaryti ir žmonės. Tik kodėl sovietai tam pasitelkė šunis, o amerikiečiai – primatus?

ZIB istorija iliustruoja vieną gana pragmatišką priežastį: tiesiog šunų buvo ant kiekvieno kampo. Maskvos gatvėse klaidžiojo daugybė benamių šunų – nemokamų (nors ir nesuvokiančių, ką daro) savanorių.

Sovietų Sąjungoje šunys įvairiems moksliniams eksperimentams imti naudoti jau labai seniai, teigia istorijos profesorė iš Virdžinijos technologijų universiteto Amy Nelson, kuri daug domėjosi sovietų laikų šunimis kosmonautais.

Amžių sandūroje vykęs Ivano Pavlovo darbas su šunimis mokymosi procesą atskleidė kaip klasikinę aplinkybių lemiamą refleksyvią elgseną, sujungiančią dirgiklį ir atsaką. I. Pavlovas tyrė šunų virškinimo sistemą, kai visai netikėtai pastebėjo, kad jo keturkojai eksperimentų dalyviai pradeda seilėtis dar net negavę taip geidžiamos mėsos – tai reiškia, kad kažkas jiems pasufleruodavo apie neišvengiamą skanėstą.

Primatų gauti buvo žymiai sudėtingiau. Šimpanzės atkeliaudavo iš Kongo regiono Afrikoje, sako B. Britzas. Karinės oro pajėgos, atlikusios dalį pirmųjų primatų skrydžių dar prieš 1958 metais įsteigiant NASA, mokėjo brakonieriams, kad šie sugautų ir atvežtų jiems dešimtis jaunų šimpanzių. Didžioji dalis bandymų subjektų į programos būstinę – Hollomano karinių oro pajėgų bazę Naujojoje Meksikoje – atkeliaudavo labai prastos būklės. Iš devynių veterinarų net aštuoni nuo šimpanzių užsikrėtė hepatitu. B. Britzas buvo vienintelis nesusirgęs.

Šimpanzės buvo nuo vienerių iki dvejų metų amžiaus. „Jos buvo kaip maži vaikai. Kartu žaisdavome“, – prisimena veterinaras. Papasakojo, kaip kartą namuose sulaukė skambučio dėl žybsinčių šviesų viename iš Hollomano bazės pastatų. Nuvykęs į vietą, jis pamatė, jog viena sumani šimpanzė sugebėjo atrakinti pakabinamą spyną, pabėgti iš narvo, tą patį padaryti padėjo ir kitai šimpanzei. Abi lakstė po laboratoriją, junginėjo šviesas ir krėtė kitas išdaigas. Mokslininkai iš Jungtinių Valstijų primatus pasirinko dėl fiziologinio jų panašumo į žmones, sutinka tiek veterinarai, tiek istorikai. Šimpanzės pasirinktos ir dėl jų protinių gebėjimų.

Mokslininkai šimpanzes išmokė atlikti paprastas užduotis skrydžio metu, tokiu būdu norėdami išsiaiškinti dar vieną nežinomą, bet labai dominusį dalyką – ar įmanoma, būnant nesvarumo būklės, neprarasti sąmonės ir atlikti reikiamus veiksmus. Šimpanzės buvo išmokytos tam tikra tvarka stumtelėti svirteles, įsižiebus lemputėms. Jeigu pratybų metu suklysdavo, šimpanzės gaudavo dozę silpno elektros šoko. Už teisingus sprendimus primatai buvo apdovanojami bananais. Trumpų skrydžių metu šimpanzės svirtis judino visą laiką – nuo pakilimo iki pat grįžimo.

Iš šunų tokių užduočių atlikimo tikėtis nebuvo galima tikėtis, tačiau dėl to sovietai nesuko galvos, tvirtina A. Nelson. Pirmieji sovietų kosmonautai kosmose praktiškai neturėjo rimtų užduočių. Kapsulė, skraidinusi Jurijų Gagariną (pirmąjį į kosmosą išskridusį žmogų), buvo aprūpinta kontrolės mechanizmais, kuriuos buvo galima aktyvuoti žemėje. Rankinis valdymas buvo naudojamas tik avariniais atvejais.

Pirmasis amerikietis, pasiekęs šį tikslą – Alanas Shepardas – savo kapsulėje buvo atsakingas už dešimtis jungiklių, mygtukų ir svirtelių.

A.Nelson sako, kad sovietai svarstė galimybę į savo programas įtraukti primatų, konkrečiai beždžionių. Jie lankėsi cirke ir klausinėjo beždžionių prižiūrėtojų, kaip šie gyvūnai atlaikytų raketos paleidimą. „Jiems paaiškino, kad beždžionės pernelyg jautrios ir nervingos, labai temperamentingos, tad eksperimento stresas joms gali būti nepakeliamas“, – paaiškina A. Nelson.

Abejose šalyse gyvūnų mokymai buvo itin intensyvūs, teigiama Colino Burgesso ir Chriso Dubbso parengtoje knygoje „Animals in Space“. Šiandien toks elgesys su gyvūnais būtų įvardijamas kaip ne kas kita, o gyvūnų išnaudojimas. Sovietų šunys valandų valandas buvo laikomi mažuose konteineriuose, imituojančiuose erdvės trūkumą skrydžio į kosmosą metu. Jiems teko kęsti erzinančius garsus, jie buvo sukami centrifugose, bandant imituoti skrydžio į kosmosą metu pasitaikančias ekstremalias situacijas. Amerikiečiai panašiems išbandymams kratymu ir garsais pasmerkė primatus.

Amerikiečiai bandomuosius skrydžius su primatais – rezusais – pradėjo 1948 metais. Pirmieji šeši nugaišo pristigus oro, per sprogimus ar dėl kitų skrydžio metu kilusių nesklandumų. B. Britzas teigia, kad šimpanzės, kurioms skristi teko XX amžiaus 6-ojo dešimtmečio pradžioje, sekėsi geriau.

Jis pamena matęs Hamą – pirmąją kosmose pabuvojusią šimpanzę. Jis sėkmingai nuskrido iki ribos, už kurios prasideda kosmosas, ir grįžo į Žemę. „Jo būklė buvo puiki“, – Hamą po skrydžio prisimena veterinaras. Iki pat mirties 1983 metais Hamas gyveno zoologijos sode. Antroji ir paskutinė į kosmosą skridusį šimpanzė Enos taip pat atlaikė kelionę, tačiau po kelių mėnesių nugaišo nuo bakterinės infekcijos. Anot veterinaro, liga ir mirtis neturėjo jokio ryšio su skrydžiu į kosmosą.

Sovietinių į kosmosą keliavusių šunų atmintis gyva ir šiandien – jų atvaizdai puošia įvairiausius daiktus: pradedant marškinėliais ir baigiant matrioškomis. Laika – pirmasis šuo, kirtęs kosmoso ribą ir apskriejęs aplink Žemę, paleidimo metu vos gaudė kvapą, jo širdis plakė tris kartus greičiau nei įprasta. Sovietai nepasirūpino saugia misijos baigtimi, tad 1958 metais Laika neilgai trukus po paleidimo dėl nepakeliamo karščio kapsulėje nugaišo.

„Rusai labai dėl to išgyveno, ypač dėl Laikos. Vyriausiasis tyrėjas Olegas Gazenko, kuris ir pasiuntė Laiką į kosmosą, puikiai žinodamas, kad iš ten ji gyva negrįš, yra sakęs, kad tai buvo bene vienintelis dalykas per visą jo karjerą, kurio jis nuoširdžiai gailisi“, – sako kosmoso istorijos departamento Smithsonian nacionaliniame oro ir kosmoso muziejuje kuratorė Cathy Lewis. Yra duomenų, kad prieš skrydį O. Gazenko Laiką buvo parsivežęs namo, kur su ja žaidė mokslininko vaikai.

Sovietų Sąjunga į kosmosą siųsti šunis liovėsi XX amžiaus 7-ąjį dešimtmetį. Jungtinės Valstijos savo primatų programą užbaigė panašiu metu. B. Britzas sako, kad Hollomano bazėje pavyko apmokyti pakankamai šimpanzių kone kiekvienam „Mercury“ astronautui. Hamas buvo Shepardo pirmtakas, o Enosas – Johno Glenno, pirmojo amerikiečio, apskridusio mūsų planetą. Po sėkmingo J. Glenno skrydžio ir išsamių atsiliepimų apie nesvarumo būklę (ją astronautas įvardijo kaip itin malonią), šimpanzių programa buvo sustabdyta.

Mokslininkai nusitaikė į gyvūnus, kuriuos buvo patogu tirti laboratorijose – graužikus. Šie žymiai mažesni gyvūnai padėjo atsakyti į žymiai sudėtingesnius klausimus apie skrydžius į kosmosą, pavyzdžiui, kaip radiacija veikia sveikatą.

„Jeigu vieno gyvūno organizme užfiksuojama pokyčių, sunku tiksliai pasakyti, ar tai kaip nors susiję su mokslu, bet jeigu tokie pasikeitimai ištinka, pavyzdžiui, 30 pelių, galime drąsiai kalbėti apie priežastinį ryšį. Tuo metu, kai pats ten įsidarbinau, buvau gana tvirtai įsitikinęs, kad gyvūnai į kosmosą skraidinami siekiant įrodyti skrydžio saugumą“, – sako XX amžiaus 7-ojo dešimtmečio pradžioje su NASA dirbęs veterinaras Richardas Simmonsas, rūpinęsis pelėmis, „Apollo 17“ misijoje skridusiomis į mėnulį.

Net ir šiandien, praėjus beveik 70 metų nuo tos dienos, kai į kosmosą iškeliavo ir sėkmingai sugrįžo sovietų šuo, mokslininkai ir toliau į kosmosą vietoje žmonių siunčia gyvūnus. Remiantis NASA pateikiamais duomenimis, ir šiuo metu Tarptautinėje kosmoso stotyje kartu su astronautais dirba ir pelės.

Komentarai ()