Venera galėjo būti panašesnė į Žemę, bet jai sutrukdė didžiausia Saulės sistemos planeta ()
Venera yra labai panaši į Žemę savo dydžiu, mase ir atstumu nuo Saulės, tačiau kartu ir labai nepanaši savo atmosfera ir pragariškomis paviršiaus sąlygomis. Veneros atmosfera kadaise perėjo į nesustabdomą šiltnamio efekto būseną – įvairūs garai apgaubė planetą ir įkaitino jos paviršių tiek, kad nebegali susikondensuoti ir leisti planetai atvėsti. Kodėl taip nutiko?
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Atsakymo variantų yra daugybė, o naujame tyrime pristatomi galimi įrodymai, kad dėl visko kaltas… Jupiteris.
Didžiausioji Saulės sistemos planeta tik susiformavusi kurį laiką migravo – iš pradžių artyn prie Saulės, paskui tolyn nuo jos. Naujajame darbe apskaičiuota, kokį poveikį ši migracija galėjo turėti Veneros orbitai. Suskaičiavę daugiau nei 100 tūkstančių galimų evoliucijos scenarijų, tyrėjai atmetė tuos, kuriuose viena iš uolinių planetų išmetama iš Saulės sistemos, ir nagrinėjo likusius. Daugumos šių scenarijų pasekmė – Veneros orbita buvo daug labiau elipsiška, nei yra dabar.
Pasibaigus planetų migracijai, orbitų perturbacijos tampa gerokai silpnesnės, todėl Veneros orbitos elipsiškumas turėjo beveik nesikeisti, nebent planetoje buvo daug skysto vandens. Vanduo, būdamas paslankus, padeda išsklaidyti potvynines jėgas ir suapvalina orbitą daug greičiau – per kelis milijardus metų.
Iš kitos pusės, kol orbita dar buvo elipsiška, Veneroje turėjo pasireikšti milžiniški metų laikų pokyčiai: priartėjus arčiau Saulės, vandenynai turėjo garuoti, o nutolus galėjo sustingti į ledą. Apskaičiavę procesų spartą, tyrėjai nustatė, kad dėl elipsiškos orbitos Venera vandenį turėjo prarasti bent 5% sparčiau, nei apskritiminės orbitos atveju, o atmosferos pokyčiai esant arti ir toli nuo Saulės galėjo reikšmingai prisidėti prie pokyčių, privedusių iki nesustabdomo šiltnamio efekto.
