Tai gali būti puikus gyvybės paieškų taikinys: pirmą kartą prie baltosios nykštukės aptikta migraciją išgyvenusi planeta-milžinė ()
Į Saulę panaši žvaigždė baigia gyvenimą išsipūsdama į raudonąją milžinę, o tada susitraukdama į baltąją nykštukę. Planetos, esančios arčiau žvaigždės, nei raudonosios milžinės spindulys – Saulės atveju jis sieks maždaug dabartinę Žemės orbitą – sudega, tačiau toliau esančios gali išlikti ir vėliau atmigruoti prie baltosios nykštukės. Nykštukė, kaip ir sako pavadinimas, yra labai maža – maždaug Žemės dydžio, nors išlaiko didžiąją dalį pradinės žvaigždės masės.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Prie kai kurių nykštukių pastaraisiais metais aptikti nuolaužų diskai, sudaryti iš uolinių planetų liekanų, vėliau – ir iš ledo. O dabar pirmą kartą prie baltosios nykštukės aptikta migraciją išgyvenusi planeta-milžinė.
Dvigubai mažesnės nei Saulė masės nykštukės WD 1856+534 spinduliuotė reguliariai pritemsta – tai užfiksuota TESS kosminiu teleskopu. Pritemimai ir nykštukės judėjimo reguliarūs pokyčiai atskleidė, kad aplink ją sukasi planeta-milžinė, iki 14 kartų masyvesnė už Jupiterį.
Planetos orbitos periodas – vos 34 valandos, taigi ji skrieja labai arti nykštukės. Labai arti, bet ne tiek, kad jos egzistavimą būtų galima paaiškinti bendro apvalkalo evoliucija. Tai yra dvinarių žvaigždžių evoliucijos etapas, kai vienai virtus milžine, ji apgaubia kompanionę ir tada sistemos orbita susitraukia. Yra žinoma keletas baltųjų nykštukių, turinčių kompaniones, greičiausiai išgyvenusias bendro apvalkalo evoliuciją, bet jos yra daug masyvesnės ir skrieja dar arčiau žvaigždės, nei WD 1856+534 palydovė.
Taigi ši planeta turėjo prie nykštukės priartėti dėl orbitos pokyčių, galbūt dėl sąveikos su kita planeta sistemoje. Šis atradimas įrodo, kad tokie priartėjimai ne visada suardo planetą, tad verta jų ieškoti ir toliau.
Tyrimo rezultatai publikuojami Nature.
Planetos prie baltųjų nykštukių gali būti ir puikus atmosferų tyrimų, gal net gyvybės paieškų, taikinys. James Webb kosminis teleskopas, kuris (tikėkimės) turėtų pakilti į kosmosą po metų, tarp kitų užduočių tyrinės ir egzoplanetas, sieks išmatuoti uolinių planetų atmosferų sandarą. Tam reikia matuoti žvaigždės, aplink kurią sukasi planeta, spektrą tranzito metu ir palyginti su spektru ne tranzito metu – skirtumai nurodo, kokių dujų esama planetos atmosferoje. Naujame tyrime pristatomi skaičiavimai, rodantys, kad geriausias taikinys atmosferų tyrimams būtų uolinės planetos prie baltųjų nykštukių.
Nykštukės spindulys panašus į planetos, taigi tranzito metu pridengiama didžioji dalis žvaigždės, tad ir tranzito signalas yra labai stiprus. Tai leidžia daug aiškiau išskirti atmosferos sandarą. Pavyzdžiui, jei į Žemę panaši planeta skrietų aplink baltąją nykštukę, užtektų vos kelių dešimčių tranzitų, kad James Webb teleskopu pavyktų užfiksuoti atmosferoje esantį vandenį, anglies dvideginį, ozoną, metaną, azoto oksidą, azotą ir deguonį – dujas, kurios gali byloti ir apie gyvybės egzistavimą. Vienas tranzitas trunka tik pora minučių, tad tinkamai pasiruošus ir apskaičiavus stebėjimų laiką, nustatymams užtektų vos kelių valandų suminių stebėjimų. Žinoma, uolinės planetos prie baltųjų nykštukių nebūtinai išlaikė savo atmosferas, bet jei tokias pavyktų atrasti, galbūt gautume atsakymą ir į klausimą, ar gyvybė gali egzistuoti ir tokioje ekstremalioje aplinkoje.
Tyrimo rezultatai arXiv.
