Aiškėja naujų detalių apie poledinius Marso ežerus – jie būtų puiki vieta gyvybės paieškoms Raudonojoje planetoje ()
Jau ne vienerius metus žinome, kad praeityje Marse buvo daug skysto vandens – ežerai, upės ir jūros. Šiandien planetos paviršius labai sausas, bet gali būti, kad skysto vandens telkinių yra gelmėse. Ypač – po ledo kepurėmis.
|
Visi šio ciklo įrašai |
|
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
2018 metais ESA zondo Mars Express duomenyse aptikti galimo tokio ežero įrodymai, o dabar naujais duomenimis patvirtintas tas atradimas ir atrasti dar trys analogiški ežerai.
Aplink pietinį Marso ašigalį driekiasi didžiulė amžino įšalo zona, kur ledas išsidėstęs sluoksniais, sudarytais ir vandens bei anglies dvideginio ledo ir dulkių. Mars Express turi radaro instrumentą, kuriuo tyrinėjo maždaug 200 kilometrų skersmens zoną šalia ašigalio.
Nauja tų duomenų analizė, paremta panašių Žemės ašigalių ledynų duomenų analizės metodais, atskleidė bent keturis poledinius ežerus. Vienas jų jau žinomas porą metų, tačiau dabar patikslintas ežero dydis – jis siekia apie 20 kvadratinių kilometrų. Kiti trys ežerai mažesni.
Nors tiksliai nustatyti ežerų vandens savybes neįmanoma, tyrėjai teigia, kad greičiausiai vanduo yra labai druskingas – tik toks galėtų išlikti skystas Marso sąlygomis giliai po ledu.
Gali būti, kad tokie ežerai prie Marso ašigalių egzistuoja milijonus ar net milijardus metų. Jie būtų puiki vieta gyvybės paieškoms Raudonojoje planetoje, tereikia išspręsti techninę problemą, kaip iki jų prisigręžti.
Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Astronomy.
Popaviršinė gyvybė, žinoma, gali egzistuoti ne tik Marse, bet ir Jupiterio palydove Europoje, Saturno Encelade bei kituose Saulės sistemos kūnuose. Nors kol kas jokių jos požymių dar neaptikome, tai nemažina entuziazmo nuodugniau tyrinėti ir geriau pažinti šiuos kūnus. Naujame tyrime nagrinėjamos teorinės galimybės, kiek įvairiuose kūnuose galėtų būti biomasės.
Remdamiesi Žemės gyvybės toleruojamomis ekstremaliomis temperatūros sąlygomis, tyrėjai sukūrė modelį, kuris apskaičiuoja galimą popaviršinės gyvybei tinkamos zonos dydį, priklausomai nuo kosminio kūno masės, paviršiaus temperatūros bei radioaktyvių elementų kiekio branduolyje. Tada jie apskaičiavo, kiek energijos galėtų gauti besivystanti gyvybė, ir taip įvertino galimą biomasės kiekį. Jis pasirodė esąs apie tūkstantį kartų mažesnis, nei Žemės biosferos, net ir geriausiomis sąlygomis. Bet turint omeny, kiek daug gyvų organizmų yra Žemėje, toks apribojimas nuteikia gana optimistiškai.
Tyrimo rezultatai arXiv.
