Venera kadaise priminė Žemę, bet kur dingo visas tas vanduo? (1)
Veneros paviršius šiuo metu pasižymi pragariškomis sąlygomis: daugiau nei 400 Celsijaus laipsnių temperatūra, sieros rūgšties lietumi, milžinišku slėgiu. Bet praeityje Venera buvo daug panašesnė į Žemę – jos paviršiuje greičiausiai buvo daug skysto vandens, vandenynų gylis galimai siekė šimtus metrų. Kur dingo visas šis vanduo?
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Įprastai manoma, kad jis tiesiog išgaravo ir pabėgo į kosmosą – ir tikrai, Veneros aplinkoje dviem vandenilio jonams tenka vienas deguonies jonas, kas rodo, jog vandens molekulės pabėga iš atmosferos ir yra suardomos bei jonizuojamos.
Visgi bendras pabėgęs vandens kiekis yra gerokai mažesnis, nei manomai egzistavo Veneros paviršiuje. Keliuose tyrimuose, nagrinėdami zondo Venus Express duomenis, mokslininkai išsiaiškino, jog ir vandenilio, ir deguonies jonų pabėgimo sparta priklauso nuo Saulės aktyvumo. Kuo Saulė aktyvesnė ir jos vėjas stipresnis, tuo mažiau vandenilio jonų pabėga – stiprus vėjas indukuoja magnetosferą aplink planetą ir nustumia vandenilio jonus atgal į atmosferą.
Iš kitos pusės, deguonies atomai pabėga tuo sparčiau, kuo stipresnis Saulės vėjas – jie įgauna šiek tiek energijos iš Saulės vėjo dalelių. Susieję deguonies jonų pabėgimo spartą su Saulės aktyvumu, tyrėjai apskaičiavo, kiek deguonies galėjo pabėgti iš Veneros praeityje, sekdami iš kitų tyrimų turima informacija apie ilgalaikį Saulės šviesio kitimą.
Deguonis Veneros atmosferoje turėtų atsirasti beveik vien iš yrančių vandens molekulių, tad deguonies pabėgimą galima nesunkiai konvertuoti į vandens pabėgimą. Gautas rezultatas, kad per pastaruosius 3,9 milijardo metų pabėgusio vandens kiekis atitinka vos 2-60 centimetrų storio vandens sluoksnį Veneros paviršiuje. Tai toli gražu nesiekia tikėtinų šimtų metrų vandenyno gylio.
Kur pasidėjo likęs vanduo – nežinia. Galbūt reikšmingas vandens garų kiekis likęs atmosferoje, gal vanduo susigėrė į uolienas, o gal netgi buvo uždarytas popaviršiniuose rezervuaruose. Tą išsiaiškinti bus galima ateities misijų metu, dar detaliau nagrinėjant planetos atmosferą bei jos evoliuciją.
Tyrimai aprašyti penkiuose straipsniuose, o visi kartu sudaro pagrindinės autorės daktaro disertaciją, kurią rasite čia.
