Šis krateris pirmą kartą buvo pastebėtas 2011 metais ir dėl pareidolijos efekto mums iš karto priminė besišypsantį veidą. Aplink Marsą skriejantis palydovas MRO neseniai padarė naują šio kraterio nuotrauką.

MRO (Mars Reconnaissance Orbiter) palydovas aplink Marsą sukasi nuo 2006 metų. Šis palydovas savo aukštos rezoliucijos kameromis tyrinėja Raudonosios planetos paviršių.

Įdomu tai, kad tarp jam skirtų užduočių yra ir nusileidimui bei žmonių kolonijoms skirtų plotų paieškos. Viena iš tų kamerų - 0,5 metrų skersmens teleskopas „HiRISE“. Ir būtent ji užfiksavo tą besišypsantį kraterį.

Aišku, jokio veido tame krateryje nėra - pareidolija (žmogaus savybė visur įžvelgti veidus) ir tiek. Tačiau tos įdomios paviršiaus savybės - iškilimai ir įdubimai - mums padeda suprasti, kaip tas grunto lopinėlis Raudonojoje planetoje keitėsi per pastarąjį dešimtmetį. Tokie ryškūs reljefo bruožai, kurie mums dar ir primena veidą, labai domina mokslininkus.

„Laimingojo veido“ krateris Marse buvo nufotografuotas 2011 ir 2020 metais tuo pačiu metų laiku, bet nuotraukos skiriasi. Šypsenėlės lūpos dabar yra dar didesnės - veidas šypsosi dar plačiau. Tuo tarpu dvi nosies šnervės tapo viena didele apvalia nosimi. Be to, tas mūsų įsivaizduojamas veidas dabar yra raudonesnis.

Kas nutiko mielam krateriui? Na, Marso, kaip ir Žemės, reljefas keičiasi nuolat. Tai - temperatūrų skirtumų sukeltos erozijos rezultatas. Šalčio-karščio ciklai kilnoja Marso grunto paviršių, dalis jo nubyra žemyn, dalis išryškėja. Spalvos pasikeitimas taip pat yra susijęs su temperatūra - ta šviesi spalva ten yra dėl šerkšno, kuris, aišku, tai išnyksta, tai vėl atsiranda.

Kada nors Marso reljefo pasikeitimus žmonės stebės tiesiogiai - galbūt jie net sukels problemų mūsų pastatams. Tačiau tokius veidus, net jei ir matomus tik dėl mūsų psichologijos keistenybių, matysime tik iš aukštai.

Komentarai ()