Naujas tyrimas, kurio rezultatai gauti sudarius lig šiol išsamiausią cheminių elementų, dujų bei dulkių tipų ir pasiskirstymo vaizdalapį, visatoje knibždėte knibžda gyvybei atsirasti reikalingų molekulių.

Kaip žinia, žvaigždės atsiranda iš dujų ir dulkių debesų, kurias jų pačių svoris ilgainiui suspaudžia į diską primenančias struktūras. Šių diskų centrai nuo trinties ir slėgio įkaista ir susidaro termobranduolinei sintezei reikiamos sąlygos. Tuo tarpu aplink esanti medžiaga taip pat palengva sulimpa į vis didesnius materijos gniužulus.

„Mes jau kurį laiką žinome, kad planetos formuojasi diskuose aplink jaunas žvaigždes ir tai, kad šiuos diskus sudaro įdomios molekulės, nulemiančios būsimų planetų sudėtį,” „Live Science” pasakoja Harvardo universiteto astrochemikė Karin Öberg.

Prieš keletą metų, vykdydami MAPS programą, Öberg su kolegomis nusprendė Čilėje esančiu radioteleskopu – „Atacama Large Millimeter/submillimeter Array (ALMA)” – užfiksuoti charakteringus skirtingų medžiagų dažnius.

Komanda stebėjo penkis, 1 – 10 milijonų metų senumo, protoplanetinius diskus, nutolusius per kelis šimtus šviesmečių nuo Žemės. „Tai reiškia, kad jose vyksta aktyvus planetų formavimosis,” sako Öberg.

MAPS nustato ne tik specifines molekules protoplanetiniuose diskuose, bet ir jų lokaciją. „Planetos gali įvairiausiu atstumu nuo žvaigždės,” teigia Öberg; taigi svarbu žinoti kokiu atstumu, kokie elementai yra būsimų planetų formavimosi vietoje.

Specialiame „The Astrophysical Journal Supplement Series” numeryje yra skelbiama 20 stulbinamų straipsnių iš šio plataus projekto; pirmasis iš šių straipsnių viešai prieinamas „arXiv” serveryje nuo rugsėjo 15 d.

Pasak Öberg, „nuostabiausia, kad yra keletas dalių, o ne vienas didelis atsakymas.” „Manau, kad visi 20 straipsnių teikia vis kitokią dėlionės dalį.”

Vienas iš labiausiai ją sujaudinusių atradimų buvo cianidų molekulių klasės gausa ir pasiskirstymas. Pats primityviausias šios klasės junginys – vandenilio cianidas – dažniausiai laikomas nuodu, nors daugelyje gyvybės kilmės teorijų jis užimą svarbų vaidmenį, sako ji.

„Didelė jų gausa reiškia, kad planetos formuojasi tokioje „sriuboje”, kokią norėtume matyti” , kuri paskatins gyvybės atsiradimą, teigia Öberg.

Cianidai taip pat linkę koncentruotis MAPS tirtų diskų vidinėse dalyse ir vidurio plokštumose – būtent ten, kur tikėtini planetų atsiradimai, sako ji.

Beje, Öberg pridėjo, jog molekulės gali formuotis tik aplinkoje kur mažai deguonies ir daug anglies. Štai kodėl planetos susidaro su anglies pilnomis atmosferomis, kadangi anglis yra organinės chemijos pagrindas.

Rezultatai rodo, kad bent jau kai kurie organiniai gyvybės statybiniai blokai tikriausiai egzistuoja ir kitose žvaigždžių sistemose, tačiau tai nebūtinai suteikia žmonijai didesnę galimybę ten surasti gyvybę.

„Gyvybės atsiradimo požiūriu tai yra perspektyvu,” sako Öberg. „Bet dar laukia daug darbo.”

Kad gyvi sutvėrimai atsirastų spontaniškai, reikėjo tam tikrų elementų, tam tikrais kiekiais, tam tikru momentu, tačiau mokslininkai vis dar nesutaria, koks tas gyvybės receptas.

Reikėjo daug pastangų suprasti debesų, iš kurių susidaro žvaigždės, chemiją, taip pat analizuojant molekules asteroiduose ir kometose, kuriose gali būti informacijos apie vėlesnius planetų formavimosi periodus, sako darbe nedalyvavusi planetologė iš Berno universiteto Kathrin Altwegg.

„Tačiau vienas etapas buvo praleistas,” „Live Science” teigia Altwegg: etapas apibrėžiantis protoplanetinių diskų chemiją. Šio projekto rezultatai padeda užpildyti neištirtas sritis.

Šie rezultatai rodo, kad dauguma sudėtingų cheminių junginių susiformuoja dar prieš atsirandant žvaigždėms ir planetoms, kas rodo, jog šios molekulės kilusios iš tarpžvaigždinių debesų ir dėl to yra plačiai paplitusios visatoje, prideda ji.

Komentarai ()