JAV ketina siųsti astronautus į Žemės link 12 km/s greičiu lekiantį 40 metrų asteroidą Apophis. Dar visai nesenai jis buvo laikomas pavojingiausiu objektu Visatoje – į Žemę lekiantis dangaus kūnas galėjo sukelti sprogimą, kurio galia apytiksliai 84 kartus viršytų ant Hirosimos numestos atominės bombos galingumą. Tačiau šiandien asteroidas 2000SG344 (Apophis), akmeninis 40 metrų – didelės jachtos dydžio – luitas, vėl pateko visuomenės akiratin – šįkart kaip vieta, į kurią žmonija gali žengti dar vieną milžinišką savo žingsnį, rašo britų dienraštis „The Guardian“.

2000-aisiais atlikti pirminiai skaičiavimai rodė, jog tikimybė asteroidui susidurti su Žeme yra gana nemaža. Vėliau, kelis metus netilo kalbos ir liejosi galimos prognozės – apie šiuos scenarijus rašėme ir mes (apie patį Apophis asteroidą,  kaip su juo žada kovoti NASA ir rusai). Dabartiniai tikslesni asteroido Apophis orbitos skaičiavimai paneigė prielaidą, kad jis 2030-ųjų rugsėjo pabaigoje gali įsirėžti į Žemę. Vis dėlto astronominiai duomenys liudija, jog jis praskries gana arti Žemės, pastebi dienraštis.

NASA inžinierių manymu, šiame 1,1 mln. tonų masės asteroide gali išsilaipinti astronautai. Tokia misija padėtų priartėti prie Busho administracijos planų skverbtis tolyn į Saulės sistemą ir rengti pilotuojamą skrydį į Marsą įgyvendinimo.

Ši, pasak dienraščio, Armagedono tipo misija taps pirmuoju skrydžiu į vadinamąjį netoli Žemės esantį objektą (NEO, Near Earth Object). NASA tokią misiją laiko svarbia tolimesnių kosmoso tyrimų gaire.

JAV Nacionalinės aeronautikos ir kosmoso administracijos dokumente, su kuriuo pavyko susipažinti dienraščio žurnalistams, pažymima, kad 3 mėnesių trukmės pilotuojamas skrydis į dideliu greičiu skriejantį asteroidą padės mokslininkams daugiau sužinoti apie ilgalaikių misijų psichologinius efektus ir atvirame kosmose tykančius pavojus. Be to, šis skrydis leis astronautams išbandyti geriamojo vandens, deguonies ir netgi raketiniam kurui būtino vandenilio gavimo iš ledo, esančio po asteroido paviršiumi, technologiją. Visos šios žinios labai pravers organizuojant 2 metų trukmės ekspediciją į Marsą, rašo „The Guardian“.

Prezidento Busho administracija nurodė NASA surengti naują pilotuojamą skrydį į mėnulį. Ši programa bus pradėta 2020 m., o jos kulminacija taps nuolatinės bazės Mėnulyje įrengimas. Ši bazė turės tapti savotišku tramplinu ruošiantis misijoms į Marsą (apie galimą kelionės scenarijų galite paskaityti čia, čia ir čia).

Senstančių NASA daugkartinio naudojimo erdvėlaivių netrukus po 2010 m. bus atsisakyta, todėl jau pradėti juos pakeisiančių kosminių laivų „Orion“  ir į orbitą juos kelsiančių „Ares“ raketų nešėjų kūrimo darbai.

NASA Johnsono kosmoso tyrimų centro Hiustone ir Ameso tyrimų centro Kalifornijoje inžinieriai birželį planuoja paskelbti savo tyrimo dėl misijos į asteroidą 2000SG344 rezultatus ir išsamiau pristatyti erdvėlaivio „Orion“ naudojimo ją vykdant planus. Šis skrydis, pasak dienraščio, truks nuo 3 iki 6 mėnesių, o kosminės uolos paviršiuje astronautai praleis 1 arba 2 savaites.

Skrydis į asteroidą ne tik leis išbandyti mokslininkų jėgas ruošiant šią sudėtingą misiją. Parvežti uolienos pavyzdžiai padės daugiau sužinoti apie Saulės sistemos susidarymą ir apie tai, kaip būtų galima efektyviausiai apsisaugoti nuo asteroidų, jei šie atsidurtų Žemės kelyje.

„Vieną kartą asteroido kursas gali sukelti realų susidūrimo su Žeme pavojų. Ar nebūtų prasminga po skrydžio į Mėnulį imtis aktyviau tyrinėti asteroidus? Mūsų tyrimas patvirtina, kad po grįžimo į Mėnulį tai būtų visiškai pagrįstas žingsnis“, - pareiškė NASA Johnsono kosmoso tyrimų centro inžinierius, vienas šio tyrimo ataskaitos, kuri bus paskelbta žurnale „Acta Astronautica“, autorių Robas Landis.

Ataskaitoje teigiama, kad pasitikti Žemės pusėn lekiančio asteroido bus pasiųsta dviejų astronautų įgula. Po 7 savaičių skrydžio erdvėlaivio „Orion“ kapsulė apsisuks ir priartės prie kosminės uolos.

Kadangi gravitacija asteroiduose beveik lygi nuliui, kapsulę reikės įtvirtinti asteroido paviršiuje – greičiausiai iššovus į jį specialius inkarus. Dėl tos pačios priežasties astronautai negalės vaikštinėti jo paviršiuje, skirtingai nei Mėnulyje. „Kai kuriuose asteroiduose pakaktų šoktelėti, kad atsidurtum jo orbitoje arba apskritai nuskristum tolyn“, - aiškino R. Landis. (Gal problemą padėtų išspręsti ši hipotetinė sistema?)

Kelionė iki asteroido ir grįžimas į Žemę pareikalaus mažiau kuro, nei Mėnulio misijos atveju, tačiau rengiantis skrydžiui reikės išspręsti ne vieną labai sudėtingą techninę problemą. Asteroido skersmuo tėra 270 metrų, be to, jis sukasi ir skrieja 45 tūkstančių kilometrų per valandą greičiu, rašo „The Guardian“.

R. Landis mano, kad skrydis į asteroidą gali sukelti didesnį susidomėjimą, nei grįžimas į Mėnulį. „Man atrodo, kad per grįžimo į Mėnulį misiją mes pamatysime iš esmės tas pačias scenas, kaip ir 7-ąjį ir 8-ąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį, kai buvo vykdoma „Apolono“ programa. Mes buvome Mėnulyje dar 1969 m. Tuo tarpu kiekvieną kartą, kai prie asteroidų siunčiami kosminiai zondai, jų perduotas vaizdas stulbina“, - sakė jis.

Kadangi asteroidai susidarė dar tik formuojantis Saulės sistemai, jų medžiagos analizė gali atskleisti, kokios sąlygos buvo Visatoje iki Žemės atsiradimo.

„Netoli Žemės esantys objektai potencialiai gali susidurti su mūsų planeta. Galbūt vieną dieną mums teks nukreipti tiesiai į Žemę atlekiantį asteroidą. Galimybė apsidrausti nukreipiant jį nuo kurso ateityje gali tapti labai svarbi, todėl būtina žinoti, iš ko sudarytas asteroidas, kaip su juo susitikti, ar kyla pažeidimo dėl nuolaužų pavojus, jeigu tektų jį apšaudyti“, - dienraščiui sakė Birkbecko koledžo Londone planetologas Ianas Crawfordas.

Komentarai (19)