Žemės likimas po 5 milijardų metų – galimų scenarijų daugėja (1)
Po 5 milijardų metų Saulė išsiplės bent 100 kartų ir sunaikins artimiausias planetas – Venerą, Merkurijų ir...Žemę? Toks galimas Saulės virtimas į raudonąją milžinę yra senai žinomas ir niekas dėl to labai nesiginčija. Tačiau dabar italų mokslininkai, vadovaujami Roberto Silvočio (Roberto Silvotti) iš Italijos Nacionalinio astrofizikos instituto (INAF) išsakė hipotezę, jog nebūtinai visos artimiausios orbitos planetos turi būti sunaikintos. Pasirodo, Žemė turi teorinę galimybę „pasprukti“ nuo didėjančios Saulės.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Įprastiniam Saulės sistemos gyvenimui beliko tik „niekingas“ 1 milijardas metų – po to Saulė ims pamažu didėti ir virsti į raudonąją milžinę. Raudonosios milžinės yra žvaigždės, kurios savo centruose jau sudegino visas vandenilio atsargas ir pradėjo deginti helį. Dėl sustiprėjusio spinduliavimo intensyvumo žvaigždė išsipučia, padidėdama daugiau kaip 100 kartų. Pakeliui pasitaikiusios planetos tiesiog „praryjamos“ – jos ištirpsta žvaigždės liepsnose. Tokie procesai nuolat vyksta Visatoje – astronomai aptinka įvairiose gyvavimo stadijose esančių žvaigždžių. Tačiau tik nesenai pasitaikė proga aptikti labai panašią į Saulės sistemą, kurioje žvaigždė jau virsta raudonąją milžine. Tyrinėdami šią sistemą, italų astronomai atrado kelis iki šiol nenumatytus dalykus, kurie verčia kitaip prognozuoti Saulės sistemos likimą.
Kalba eina apie žvaigždę V391 Pegasi, nuo Žemės nutolusią per 4500 šviesmečių ir aplink ją skriejančią egzoplanetą. Daugiau kaip dvidešimt mokslininkų keletą metų stebėjo ir analizavo karštos subnykštukės V 391 Pegasi pulsacijas Visos Žemės Teleskopo (WET – Whole Earth Telescope) programoje. Šioje programoje dalyvavo ir Rimvydas Janulis iš Vilniaus universiteto Teorinės fizikos ir astronomijos instituto, stebėjęs šią žvaigždę Molėtų observatorijoje su 165 cm teleskopu.
Ilgą laiką stebėję žvaigždę, mokslininkai visai netikėtai šalia jos aptiko ir planetą. „Atradimas buvo padarytas gana atsitiktinai, nes egzoplanetų paieškos nėra mūsų grupės tikslas“, - sako R. Janulis. „Tačiau po septynis metus trukusių stebėjimų ir kruopščios jų analizės buvo įsitikinta, kad šios žvaigždės šviesio kitimą galima paaiškinti tik apie ją skriejančios didelės planetos įtaka“, - tęsia jis.
Mokslininkų nuomone, surastosios žvaigždės amžius yra apie dešimt milijardų metų. Išdeginusi visą vandenilį, žvaigždė nusimetė savo išorinius sluoksnius ir tapo karšta subnykštuke – santykinai nedidelio diametro žvaigžde, šviečiančia ne taip ryškiai kaip tradicinės tokios temperatūros žvaigždės.
Įdomiausia tai, jog aplink žvaigždę apytiksliai tokiu atstumu, koks yra tarp Žemės ir Saulės (apie 150 milijonų kilometrų), skriejo atrastoji egzoplaneta. Tiksliau, toks atstumas turėjo būti maždaug prieš 100 milijonų metų, kuomet žvaigždė ėmė plėstis. Tačiau dabar šis atstumas iki žvaigždės yra išaugęs beveik dvigubai. Planeta tarsi „pabėgo“ nuo didėjančios žvaigždės.
Pati astronomus sudominusi planeta yra milžiniško dydžio – bent 3 kartus didesnė už Jupiterį. Italų astronomai labai susidomėjo šioje sistemoje vykstančiais procesais ir tikisi, jog tokie atradimai paskatins ir kitus astronomus ieškoti panašių žvaigždžių sistemų. Tai leistų tiksliau įvertinti galimus scenarijus, Saulei virstant į raudonąją milžinę. Nors ir spinduliuodami entuziazmu astronomai pripažįsta, jog mūsų planeta turi ir kitų didelių problemų, kurias reiktų spręsti jau dabar, o ne po kelių milijardų metų. Tačiau mokslininkų nuo naujų tyrimų tai neatgraso.
Stebėdami V391 Pegasi astronomai pastebėjo 6 minučių periodo žvaigždės pulsacijas. Taip yra todėl, kad dalį besiplečiančios į aplinkinę erdvę medžiagos vėl „sugauna“ žvaigždės gravitacinis laukas, ir žvaigždė ima pulsuoti. Tuo pačiu pulsacijų metu numetama dalis žvaigždės medžiagos. Stebėdami šią žvaigždę jau 7 metus astronomai aptiko keistus pulsacijų netolygumus, kuriuos jų manymų gali įtakoti aplink žvaigždę skriejanti planeta.
Taigi, kokias gi išvadas iš savų stebėjimų padarė italų astronomai? Jie sutinka, jog išsiplėtusi Saulė neišvengiamai sunaikins dabartinėse orbitose esančias tris artimiausias planetas – Venerą, Merkurijų ir Žemę. Tokios nuomonės laikosi dauguma tolimos ateities prognozuotojų. Tačiau Žemė gali pakeisti orbitą, kuomet Saulė ims plėstis ir jos masė mažės. Mažėjant masei automatiškai sumažės ir traukos jėga, tad Žemės planetai atsiranda galimybė nutolti nuo augančios žvaigždės. Deja, didelės perspektyvos tame irgi nenusimato – net išvengus raudonosios milžinės nasrų, nereiktų pamiršti, jog po to Saulė virs nykštuke ir jos šilumos nepakaks gyvybei palaikyti aplinkinėse planetose. Negana to, žinomi atvejai, kuomet sumažėjusios žvaigždės pačios keičia orbitą ir įsilieja į normalios žvaigždės sistemą ir kaip tipinė planeta ima suktis apie žvaigždę.
Taigi, kaip bus po 5 milijardų metų su mūsų gimtąja planeta, pasakyti labai sunku, tačiau dėl vieno tenka neabejoti – Žemėje esanti gyvybė sunkiai perneš bet kokį iš galimų scenarijų.
Plačiau: