Žmonės kosmose „tuo“ dar neužsiėmė, tačiau seksas kosmose daugiau nei galimas. Tiesiog meilė – neatsiejama žmonių dalis ir to nepavyks išvengti ilgalaikiuose kosminiuose skrydžiuose su mišriu ekipažu. Pagaliau kosminių turistų fantaziją kol kas tai kaitins labiau, nei galimi kosminiai karai. Tuo labiau, kaip matyti iš pirmos straipsnio dalies, šia tema vis dažniau diskutuojama ne tik romantiškai apšviestuose miegamuosiuose, bet ir kosmoso agentūrose.

Ar įmanomi seksualiniai santykiai nesvarumo būsenoje? – šis klausimas buvo iškeltas jau pirmoje straipsnio dalyje. Ir nors praktiškai niekas to neįrodė, visgi nei vienas ekspertas tokios galimybės iš principo nepaneigė. Tačiau jie visi tvirtina, jog seksas kosmose tūrėtų skirtis nuo „įprastinio“. Prie skirtumų priskiriamas nepatogumai, sunkumai ir pavojai gali įtakoti požiūrį į tokio intymumo būdą ir jį priskirti prie „abejotinų malonumų“ kategorijos.

Kaip „tai“ galėtų atrodyti?

Nors „to“ niekas ir nebandė, visgi kai kuri informacija yra: visgi dauguma fiziologinių aspektų yra neblogai išanalizuota. Kai ką apie tai papasakojo aktorė ir rašytoja Vana Bonta (Vanna Bonta), romano „Skrydis“ (Flight) autorė. Šiame romane kosminių kelionių romantika sujungiama su kvantine fizika. Aišku, rašytoją vargu ar galima laikyti dideliu autoritetu, tačiau trūkstant „mokslinės-eksperimentinės“ medžiagos, galima paklausyti tiesiog nuomonių.

Taigi, Bonta teigia, jog seksas kosmose tūrėtų būti „karštesnis ir drėgnesnis“ nei kad žemėje, nes nesvarumo būsenoje nėra jokios natūralios konvekcijos (šilumos nutekėjimo), kuris galėtų vėsinti įkaitusį žmogaus kūną. O tai, kad mikrogravitacijoje –žmonės daugiau prakaituoja nustatė ir mokslininkai.

Taip kad, lašai prakaito gali skraidyti aplink įsimylėjėlius viso „proceso“ metu. Tačiau šią problemą bent jau kosminiuose viešbučiuose, anot rašytojos, galima nesunkiai išspręsti – sukurti specialius hidro-kambarius, užpildytus vėsaus vandens arba kvapnaus aliejaus lašais.

Be to Vana Bonta skrido lėktuvu, kuriame modeliuojamas nesvarumas ir dėka šio patyrimo padarė sekančią išvadą apie „nepalyginamai sudėtingesnę sekso mechaniką“: „faktiškai jūs turite iš visų jėgų stengtis susijungti ir pasilikti tokioje pozoje“, - kalba Bonta, susidūrusi su tokia problema laineryje bandydama tik pabučiuoti savo vyrą. Jos nuomone partneriams reiktų įsitvirtinti prie sienos arba vienam prie kito. Bonta netgi sugalvojo specialius rūbus su pritaikytais lipukais.

Vyrams taip pat reiktų atkreipti dėmesį į sumažėjusį kraujo spaudimą esant mikrogravitacijai. Tai gali iššaukti nedidelį penio sumažėjimą. Bet ir tai dar ne viskas – būtinai reikia priemonių prieš Spacesickness, kosminio analogo jūros ligai, su kuria kosmoso užkariautojai dažnai susiduria, ypač jei staiga didina fizinį aktyvumą.

Šalia viso šito, Bontos kolegė Lora Vudmiensi (Laura Woodmansee), parašiusi kelias knygutes apie moteris astronautes ir knygą „Seksas kosmose“ (Sex in Space), mano, jog seksas bus neišvengiamai svarbi kosmoso turizmo dalis – tiesiog kiekviena pora panorės „tai“ išbandyti tokiomis nekasdieninės ir neeilinėmis sąlygomis.

„Kai jūs galvojate apie seksą, nepamirškite, jog kosmosas – ganėtinai nešvari erdvė“, - pažymi Džeimsas Loganas, Džonsono (Johnson Space Center) kosmoso centro medikas. Jis iš naujo prikėlė sekso tyrimo kosmose temą nesenai įvykusioje konferencijoje NewSpace 2006, nors tuo pačiu išlaikė distanciją, pareikšdamas jog išsakyta nuomonė neatspindi NASA požiūrio į šį klausimą.

„Seksą nesvarumo būklėje reiktų atiduoti į rankas patyrusiam ir talentingam kinomatografui su atitinkama muzika ir apšvietimu, - kalbėjo Loganas. – Aš nejuokauju, seksas kosmose daugiau ar mažiau turi būti apibrėžtas. Kitaip bus laukinis pasaulis“.

Dar vienas momentas. Astronautai pataria kosmose kiekvieną veiksmą sulėtinti – nesvarbu ar tai būtų valgymas, ar judėjimas kameromis. Vadinasi gali tekti pratintis prie „sulėtintos aistros“.

Nešvarūs, įkaitę, prakaituoti, surišti ir pririšti, sulėtinti, nelabai patogiai besijaučiantys nesvarumo sąlygose ir su abejotinu privatumu – apytiksliai taip šiai dienai atrodo teoriniai „kosmoso meilužiai“.

Aišku, vienas dalykas, kai tokie nelaimėliai „smaginasi“ kosmoso viešbutyje ir visai kitas dalykas, jei taip nutinka tarp ekipažo narių, vykdančių ilgalaikę misiją.

Kas tame blogo?

Seksualiniai santykiai tarp astronautų gali įtakoti misijas į Marsą, todėl tokių santykių galimybė turi būti išanalizuota NASA. Tokį perspėjimu pernai metais išsakė Amerikos nacionalinės mokslų akademijos atstovas Laurensas Palinkasas (Lawrence A. Palinkas) iš Pietų Kalifornijos universiteto (USC).

„Ypač ilgų kosmoso misijų perspektyvoje sunku ignoruoti seksualinių santykių galimybes“, - pareiškė Palinkasas, kurio paskaičiavimais skrydis į raudonąją planetą, pirmyn ir atgal, tikėtina užtruks apie 30 mėnesių.

Mokslininkas pažymi, jog NASA  besirūpindama apie pilotų saugumą ir sveikatą misijos metu, nei vienu žodžiu neužsimena apie seksualines problemas kosminių skrydžiu metu.

Tuo tarpu arktinių stočių patirtis, kur komandos dalinamos į poras, pereinančias į „vedybas“ misijos metu, kalba apie seksualinių konfliktų arba neištikimybės atvejus, kurie gali suskaidyti kolektyvą ir taip užkirsti kelią misijos įvykdymui.

New Scientist žurnalas rašo, jog „2000 metais, 8 mėnesių trukmės kosminės stoties Žemėje modeliavimo metu, rusas po kitų dviejų rusų kruvino konflikto du kartus bandė pabučiuoti Kanados tyrinėtoją – moterį. Rezultate tarp rusų ir kitų komandų patalpų buvo įdėtos spynos“.

„Žmonės yra labai primityvūs, kai reikalas liečia draugystes ir seksą“, - papildo psichologė Kerola Elison (Carol Rinkleib Ellison). Ji taip pat įsitikinusi, jog NASA atėjo laikas tirti galimus porų santykius ilgalaikių kosminių misijų metu, taip pat kaip ir seksualinės orientacijos ir reprodukcijos problemas.

Elison dalinai siūlo atsižvelgti į seksualinę orientaciją ir aktyvumą parenkant ekipažo narius į Marsą. „Galima imti žmones, kuriem mažiau rūpi seksas arba bent jau nenaudoti sekso kaip savęs realizavimo formos“.

Tuo pačiu metu ir Elison, ir Palinkasas sutinka, jog seksas (arba masturbacija), gali teigiamai įtakoti misijas, sukurdamas „saugumo ir stabilumo“ pojūtį. Tačiau visą tai reikia spręsti dar iki skrydžio – organizuoti grupines terapijas su psichologo pagalba.

„Aš manau, jog pagrindinė problema ne seksas kaip toks, o tiesiog komandoje buvimas emociškai nesubrendusių žmonių. Tie, kurie jaunesni, yra labiau veikiami hormonų, todėl galbūt ir labiau nevaldomi“, - mano daktarė Džoana Vud (Joanna Wood) iš Beiloro medicinos koledžo (BCM), studijavusi psichologiją tyrinėtojų, izoliuotai atliekančių mokslines misijas Antarktidoje.

„Kosmosas, ašigaliai ir panašios aplinkos yra keistos, jaudinančios ir netgi truputi bauginančios. Ir štai, jūs atsiduriate ten ir negalite išeiti kokius aštuonis mėnesius. Ir tai, kas paprastomis sąlygomis tebūtų nekaltas flirtas ar šiaip interesų sutapimas, tokiomis sąlygomis dviejų žmonių santykiai gali peraugti į žymiai intensyvesnį būvį“, - aiškina Vud.

Ir ji įsitikinusi, jog NASA turi suprasti kaip išvengti nevaldomų pasimatymų ar santykių tarp jos astronautų, nes tarp kosminio kolektyvo visada bus tarpusavio prisirišimas.

 Kas „po to“?

Problema, kuri nutinka po sekso – būtent vaiko gimimas kosmose – taip pat turi būti rimtai svarstoma. Gyvūnų tyrimai rodo, jog „gravitacijos nebuvimas embriono vystymosi metu gali iššaukti visas įmanomas problemas“, - pasakoja daktaras Džeimsas Loganas.

Pagal jo žodžius, rusų bandymai su nėščiomis žiurkėmis nesvarumo sąlygose parodo, jog visos skeleto dalys vystosi vidutiniškai 13 % ilgiau. Žmogaus embriono atveju gravitacija (arba jos nebuvimas) pradeda stipriai įtakoti vystymąsi nuo 26 savaitės nėštumo – tuomet iškyla grėsmė nervinės ir imuninės sistemos formavimuisi. O kur dar kosminė radiacija...

Visa tai labai svarbu įvertinti nežemiškų kolonijų steigėjams. Nors dabar tiriama dirbtinės gravitacijos panaudojimo galimybės tokiose kolonijose, visgi Loganas tai vertina atsargiai, nes niekas kol kas nežino, kokia turi būti gravitacija tokiais atvejais:

„Mes vis dar nežinom, koks turi būti receptas, jei į gravitaciją žiūrime kaip į gydymą. Mes nežinome dozės, mes nežinome kaip dažnai jos reiktų, nežinome pašalinio efekto“, - rašo mokslininkas, pabrėždamas, jog su dabartinėmis žmonijos žiniomis nėštumas komose yra „labai pavojingas“.

Kol kas belieka tik spėlioti kokie bus mūsų anūkai ar anūkų anūkai, ypač gimę kosmose, tačiau vargu ar jie bus identiški mums, Žemės žmonėms. Tačiau kaip ten bus, kol kas dar niekas nežino. Tad ir šis straipsnis dar tikrai ne paskutinis iš šios temos. O kol kas belieka laukti ir stebėti...

Straipsnis parengtas pagal publikaciją

Секс в космосе. Часть вторая: всё к этому идёт http://www.membrana.ru/articles/global/2006/07/26/184500.html

Komentarai (2)