Tiksliausiais iki šiol stebėjimais nustačius, kad vasaros sezono metu į Marso atmosferą reguliariai išmetamas didelis metano kiekis, NASA mokslininkai pripažino, kad Marsas gyvas – jei ne biologine, tai bent jau geologine prasme. Kol kas neatmetama galimybė, jog metaną gamina po planetos paviršiumi esantys mikroorganizmai.

Vakar vakare JAV Nacionalinės aeronautikos ir kosmoso administracijos būstinėje Vašingtone surengtoje spaudos konferencijoje NASA mokslininkai pristatė 5 metus trukusių Marso atmosferos tyrimo rezultatus. Jie paskelbti naujausiame mokslo žurnalo „Science Magazine Online“ numeryje.

Po to, kai 2003 m. antžeminio teleskopo pagalba Marso atmosferoje pirmą kartą buvo aptikta metano, trys mokslininkų grupės, pasitelkusios aplink planetą skriejantį Europos kosminės agentūros zondą „Mars Express“ ir du Havajuose esančius teleskopus („Infrared Telescope Facility“ ir „Keck-2“), vykdė stebėjimus siekdamos tiksliai išmatuoti šių dujų koncentraciją. Pirminiais duomenimis metanas Marso atmosferoje nėra pasiskirstęs tolygiai, o galimas jo emisijų šaltinis buvo neaiškus.

Dabar tyrėjams vadovavęs NASA Goddardo kosminių skrydžių centro daktaras Michaelas Mumma pristatė didelės raiškos Marso žemėlapius, kuriuose pažymėti trys šiek tiek į šiaurę nuo pusiaujo esantys planetos regionai, išskiriantys į atmosferą didžiausią metano kiekį, praneša „New Scientist“.

„Mes stebėjome ir užfiksavome daugelį metano išmetimo į Marso atmosferą atvejų, per vieną iš jų buvo išmesta beveik 19 tūkstančių tonų metano. Metano emisijos vykdavo šiltuoju metų laiku, pavasarį ir vasarą, galbūt dėl to, kad, išgaravus planetos paviršiaus plyšius užkimšusiam ledui, metanas iš gelmių galėjo patekti į atmosferą“, - sakė vienas tyrėjų grupės narių Geronimo Villanueva.

Vienas iš trijų minėtų metano emisijų šaltinių yra Nili Fossae regione, kuris iki praėjusių metų pabaigos buvo laikomas vienu galimų būsimojo NASA marsaeigio „Mars Science Laboratory“ nusileidimo vietų. Tačiau gruodį NASA Nili Fossae variantą atmetė. „Mars Science Laboratory“ misija turėtų prasidėti 2011 m.

Kitų dviejų metaną gausiausiai išskiriančių planetos regionų, kuriuos skiria maždaug 1000 kilometrų atstumas, geologinė sandara yra skirtinga. Vienas jų yra į pietvakarius nuo Syrtis Major ugnikalnio, kitas – lygi, kraterių išraižyta Terra Sabae vietovė.

NASA mokslininkų stebėjimai atskleidė, kad 2003 m. vasaros pabaigoje vienu metu į Marso atmosferą buvo išmesta apie 21 tūkstantis tonų metano.

„Tai žymiai sustiprina prielaidą, kad Marse buvo ar vis dar tebėra gyvybė. Mes manome, kad šie įrodymai tokią galimybę padaro kur kas didesnę“, - teigė dr. M. Mumma. Kartu jis pabrėžė, jog vien fakto, kad Marse vyksta reguliarios metano emisijos, nepakanka gyvybės egzistavimui įrodyti, ir paragino imtis išsamesnių tyrimų.

NASA mokslininkus nustebino ir dar vienas faktas: 2006 m. didžioji dalis į Marso atmosferą patekusio metano išnyko. Iki šiol specialistai diskutavo, ar pasikartojantis metano „dvelksmas“ Marse yra realybė.

„Metanas Marso atmosferoje dėl įvairių priežasčių greitai suskyla, todėl mūsų atrastos didelės metano emisijos šiauriniame planetos pusrutulyje 2003 m. vasarą liudija, kad vyksta kažkoks šias dujas išskirianti procesas. Kol kas mes neturime pakankamai duomenų, kad galėtume spręsti, ar jis yra biologinis, ar geologinis, o gal abu kartu. Tačiau šis faktas liudija, kad planeta tebėra gyva, bent jau geologine prasme. Marsas tarsi vilioja mus – „ei, ateikit ir pažiūrėkit, ką visa tai reiškia“, - sakė dr. M. Mumma.

Pasak mokslininko, jei metaną Marse gamina mikroorganizmai, jie turėtų būti gana giliai po planetos paviršiumi, kur būtų pakankamai šilta, kad galėtų egzistuoti skystas vanduo. Jis – būtinas visų žinomų gyvybės formų šaltinis.

„Pietų Afrikoje, Vitvotersrando regione mikroorganizmai klesti beveik 3 kilometrų gylyje po žeme, nes natūrali radiacija skaido vandens molekules į molekulinį vandenilį ir deguonį, – sakė jis. – Tie mikroorganizmai naudoja vandenilį kaip energijos šaltinį. Gali būti, kad panašūs organizmai milijonus metų gyvena po amžinojo Marso įšalo sluoksniu, kur vanduo yra skystas, energiją teikia radiacija, o anglies dvideginis – anglį. Gelmėje susikaupęs metanas ir kitos dujos šiltojo sezono metu gali atitirpusiais plyšiais patekti į atmosferą.“

Metano susidarymo priežastys gali būti ir geologinės. Nors šiuo metu Marse nėra jokių vulkaninės veiklos požymių, metanas, veikiant planetos gelmių šilumai, prieš milijonus metų galėjo susidaryti iš vandens ir anglies dvideginio, o šiuo metu į atmosferą patenka atitirpus jo sankaupas užkemšančiam ledui.

Britų dienraštis „Times“ cituoja Oksfordo universiteto fizikos profesorių Fredą Taylorą, pastebėjusį, kad didžioji dalis metano yra biologinės kilmės. „Jeigu jo emisijos sutelktos atskiruose židiniuose, kur kas labiau tikėtina, kad jis išskiriamas iš planetos vidaus, todėl sunku įsivaizduoti, jog dujų kilmė gali būti ne biologinė. Tiesa, gali būti, kad vyksta kažkokios cheminės reakcijos, kurių pobūdis mums nežinomas. Cheminėse laboratorijose gana lengvai galima pasigaminti metano neorganiniu būdu. Šis atradimas nepateikia galutinių išvadų, jis tiesiog ragina – ateikime ir pažiūrėkime. Mums reikia ten nuvykti“.

Kol kas daugiausiai galimybių išsiaiškinti metano kilmės paslaptį turi NASA marsaeigis „Mars Science Laboratory“, kurio misija turėtų prasidėti 2011 metais. Jis turės specialius tyrimų instrumentus, galinčius nustatyti metane esantį vandenilio ir anglies izotopus (biologinės kilmės metanas yra lengvesnis už geologinės kilmės). Tiesa, tokie davikliai turi būti labai jautrūs ir atlaikyti kosminę kelionę – jutiklių suprojektavimas ir yra vienas iš daugelio būsimos misijos pasiruošimo darbų.

Po dviejų metų, 2013 gyvybės pėdsakų ims ieškoti kitas tarptautinis Marso tyrimų projektas – „ExoMars“. Jo metu planuojama „griebti jauti už ragų“ ir vykdyti tiriamuosius grunto gręžimo darbus. Tiesa, kalba eina apie 2 metrų gylio gręžinius, bet tai vis daugiau nei dabartiniai Marso paviršiaus kasinėjimo darbai.

Pasidalinkite su draugais

Šaltiniai:

NASA

Aut. teisės: TV3

Komentarai (17)