Šiaurės Atlanto vandenyno dugne, beveik 4000 metrų gylyje, guli „Titaniko“ nuolaužos – ir lėtai lėtai traukiasi į nebūtį. Tačiau jos nėra vienišos. Maždaug prieš 26 metus sonaru užfiksuota neaiški dėmė dabar atskleidė, kad šioje povandeninėje zonoje yra kai ko daugiau, nei manyta anksčiau.

Povandeninio laivo „Nautile“ pilotas veteranas ir patyręs „Titaniko“ tyrinėtojas Paulas Henri Nargeoletas, 1996 m. echolotu užfiksavo keistą žymę – tačiau jos kilmė tada taip ir liko nežinoma.

Šių metų pradžioje vykusioje ekspedicijoje į „Titaniką“ P.H.Nargeoletas ir dar keturi tyrėjai nuvyko į anksčiau užfiksuotą vietą ieškoti, ką gi galėjo reikšti paslaptingoji žymė. Dėl žymės dydžio povandeninio laivo pilotas manė, kad tai bus kokio kito laivo nuolaužos – tačiau vietoje to rado uolinį rifą, sudarytą iš įvairių vulkaninių darinių, kuriame knibždėte knibždėjo omarų, giliavandenių žuvų, kempinių ir kelių rūšių koralų – ir kuriam gali būti tūkstančiai metų.

„Biologiškai tai labai įdomu. Čia gyvenantys gyvūnai labai skiriasi nuo kitų gyvūnų, gyvenančių vandenyno dugne“, – sakė vienas iš ekspedicijos dalyvių ir Edinburgo universiteto (Škotija) taikomosios jūrų biologijos bei ekologijos profesorius Murray Robertsas. – (P.H.Nargeoletas) atliko tikrai svarbų mokslinį darbą. Jis manė, kad tai bus laivo nuolauža – o pasirodė, mano galva, dar nuostabesnis dalykas, nei laivo nuolauža“.

Pasak M.Robertso, bedugnės lyguma (angl. abyssal plain) – tai terminas, kuriuo apibūdinamas vandenyno dugnas, esantis 3–4 tūkst. metrų gylyje ir kuris sudaro 60 proc. Žemės paviršiaus. Manoma, kad tai tuščias, dumblėtas jūros dugnas be jokios išskirtinesnės struktūros. Tačiau keletą kartų narai pastebėjo šioje lygumoje esant uolėtus darinius. O tokias uolas atradus ir netoli „Titaniko“, M.Robertsas mano, kad tokie dariniai gali būti dažnesni, nei manyta anksčiau.

Uolėtos vietovės taip pat gali padėti paaiškinti atstumus, kuriuos kempinės ir koralai „nukeliauja“ vandenyno dugnu – o tai mokslininkams visada buvo paslaptis. Dumblinoje aplinkoje, kurioje jie paprastai stebimi, yra mažai kietų paviršių, prie kurių šios rūšys galėtų prisitvirtinti, kad galėtų augti daugintis ir plėstis.

„Kartais jie atsiranda tokiose vietose, kur mes galvojame: „Kaip jie ten pateko? Jie negyvena pakankamai ilgai, kad ten patektų! – sakė jūrų biologas. – Bet jei tokių uolėtų vietų, tokių „laiptų“ yra ir daugiau, manau, tai gali padėti mums suprasti šių rūšių paplitimą vandenyne“.

Šiuo metu tyrėjai analizuoja nardymo metu padarytas rifo nuotraukas ir vaizdo įrašus – ir ketina pasidalyti savo išvadomis, kad pagerintų mokslininkų bendruomenės žinias apie giliavandenę gyvybę. M.Robertsas taip pat tikisi šį atradimą susieti su platesniu jo vadovaujamu Atlanto vandenyno ekosistemos projektu „iAtlantic“, kuris leistų toliau tirti ir saugoti trapią rifo ekosistemą.

Netoli „Titaniko“ yra dar viena sonaru užfiksuota žymė, kurią P.H.Nargeoletas tikisi identifikuoti per kitą būsimą ekspediciją.

Naujai aptiktas rifas dabar pavadintas naro veterano ir 2022 m. ekspedicijos misijos specialisto Oisino Fanningo vardais – Nargeoleto-Fanningo ketera. P.H.Nargeoletas tikisi, kad kad koks laukiantis naujasis atradimas būtų, jis bus dar didesnis už šį rifą.

Bendrovė „OceanGate Expeditions“ ir jos fondas, kuris kartu su O.Fanningu suteikė finansinę paramą šių metų P.H.Nargeoleto nėrimui, 2023 m. tęs „Titaniko“ ir aplinkinių teritorijų tyrimų darbą.

„Jūros gyvūnija... buvo tokia graži. Tai buvo tikrai neįtikėtina, nes niekada gyvenime nesitikėjau to pamatyti, – sakė povandeninių tyrinėjimų veteranas. – Labai džiaugsiuosi, kad galėsiu ir toliau stebėti „Titaniką“.

Parengta pagal CNN.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Komentarai ()