Paskutinio ledynmečio metu žmonės iškeliavo į du didžiulius ir visiškai nežinomus žemynus: Šiaurės ir Pietų Amerikas. Beveik šimtmetį mokslininkai manė žinantys, kaip įvyko ši kelionė: pirmieji žmonės, perėję vadinamąjį Beringo sausumos tiltą – didžiulį sausumos ruožą, jungusį Aziją su Šiaurės Amerika, kai jūros lygis buvo žemesnis – buvo Kloviso kultūros žmonės, kurie šią kelionę atliko prieš 13 000 metų.

Remiantis pirmųjų Kloviso žmonių teorija, visi Amerikos vietiniai gyventojai gali būti siejami su šia vienintele migracija į žemyną, teigia Oregono valstybinio universiteto antropologijos profesorius Lorenas Davisas.

Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais keli atradimai atskleidė, kad žmonės pirmą kartą vadinamąjį Naująjį pasaulį pasiekė tūkstančiais metų anksčiau, nei iš pradžių manėme – ir tikriausiai ten pateko ne vidiniu keliu.

Taigi, kas buvo pirmieji amerikiečiai, o taip pat kaip ir kada jie atvyko?

Genetiniai tyrimai rodo, kad pirmieji žmonės, atvykę į Ameriką, kilo iš senovės šiaurės sibiriečių ir rytų azijiečių protėvių grupės, kuri susimaišė maždaug prieš 20 000–23 000 metų. Jie Beringo sausumos tiltą kirto kažkur tarp to laiko ir prieš 15 500 metų, sako archeologas, Pietų metodistų universiteto Dalase Antropologijos katedros priešistorės profesorius ir knygos „First Peoples in a New World: Populating Ice Age America“ autorius Davidas Meltzeris.

Tačiau kai kurios archeologinės radimvietės rodo, kad žmonės Ameriką galėjo pasiekti kur kas anksčiau.

Pavyzdžiui, Naujosios Meksikos valstijoje esančiame Baltųjų Smėlynų nacionaliniame parke yra suakmenėjusių žmonių pėdų atspaudų, kurie gali būti datuojami 21–23 tūkst. metų. Tai reikštų, kad žmonės į Šiaurės Ameriką atvyko per paskutinį ledynmečio maksimumą, kuris vyko maždaug prieš 26 500–19 000 metų, kai ledo danga dengė didžiąją dalį dabartinės Aliaskos, Kanados ir šiaurinės JAV dalies.

Kitais, labiau dviprasmiškais duomenimis, pirmieji žmonės į Vakarų pusrutulį atvyko prieš 25 000 ar net 31 500 metų. Jei šias datas pavyktų patvirtinti, susidarytų daug sudėtingesnis vaizdas, kaip ir kada žmonės pasiekė Ameriką.

Archeologiniai pirmųjų amerikiečių liudijimai

Tačiau beveik visi mokslininkai sutaria, kad ši neįtikėtina kelionė tapo įmanoma, kai atsirado Beringija – dabar jau paskendusi 1800 km pločio sausumos masė, jungusi dabartinę Aliaską ir Rusijos Tolimuosius Rytus. Per paskutinį ledynmetį didžioji Žemės vandens dalis buvo užšaldyta ledo sluoksniuose, todėl vandenynų lygis sumažėjo. Beringija iškilo į paviršių, kai Šiaurės Ramiojo vandenyno vandenys nukrito maždaug 50 metrų žemiau dabartinio lygio. Prieš 30 000–12 000 metų Beringija buvo pereinama pėsčiomis, 2021 m. žurnale „Nature“ paskelbtoje apžvalgoje rašė D. Meltzeris ir Kembridžo universiteto genetikas Eske Willerslevas.

Toliau archeologinis vaizdas darosi vis miglotesnis. Senesnė istorijos versija atsirado XX a. trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje, kai Vakarų archeologai netoli Kloviso (Naujoji Meksika) aptiko aštriabriaunių, lapo formos akmeninių ieties antgalių. Juos gaminę žmonės, dabar vadinami Kloviso kultūros žmonėmis, Šiaurės Amerikoje gyveno prieš 13 000–12 700 metų – remiantis 2020 m. atlikta kaulų, medžio anglies ir augalų liekanų, rastų Kloviso gyvenvietėse, analize.

Tuo metu buvo manoma, kad Kloviso kultūros žmonės keliavo per Beringiją, o paskui judėjo neužšąlančiu koridoriumi, arba „tarpu tarp žemyninių ledynų“, dabartinės Aliaskos ir Kanados dalyje, sako L. Davisas, kuris vadovauja kasinėjimams senovinėje Šiaurės Amerikos vietovėje Cooper's Ferry, Aidaho valstijoje.

„Išvykę jie greitai paplito po visą Ameriką, turėdami „firminį“ akmeninį įrankį, vadinamą Kloviso ieties antgaliu“, kuris greičiausiai buvo naudojamas megafaunos medžioklei – pavyzdžiui, mamutams ir bizonams – o taip pat smulkesniems medžiojamiesiems gyvūnams medžioti. Ilgus dešimtmečius buvo sudėtinga teigti, kad pirmieji amerikiečiai atvyko anksčiau nei prieš 13 000 metų.

Tačiau pamažu nauji atradimai ėmė atsukinėti atvykimo laiką atgal. 1976 m. mokslininkai sužinojo apie Monte Verde II vietovę pietų Čilėje, kuri, kaip parodė datavimas radioaktyviąja anglimi, buvo maždaug 14 550 metų senumo. Prireikė kelių dešimtmečių, kol archeologai pripažino Monte Verdės radimvietės datavimą, tačiau netrukus kitos radimvietės taip pat nukėlė žmonių atvykimo į Ameriką datą.

Oregono valstijoje esančiuose Paisley urvuose yra maždaug prieš 14 500 metų suakmenėjusių žmonių koprolitų (suakmenėjusių išmatų). Page-Ladsono, ikikloviso gyvenvietės Floridoje, akmeninių įrankių ir mastodontų kaulų datavimas maždaug 14 550 metų. O Cooper's Ferry – vietovė, kurioje rasta akmeninių įrankių, gyvūnų kaulų ir medžio anglies, datuojama maždaug 16 000 metų. Tada, 2021 m., mokslininkai paskelbė apie daug senesnius žmonių gyvenviečių pėdsakus: suakmenėjusius pėdų atspaudus Baltuosiuose Smėlynuose (Naujoji Meksika), datuojamus 21 000–23 000 metų.

Yra dar kelios dešimtys vietovių, nors kai kurios senesnės atrodo prieštaringai. Pavyzdžiui, kai kurie archeologai teigia, kad 31 500 metų senumo uolienos atokioje Meksikos oloje yra žmonių pagaminti akmeniniai įrankiai – tačiau prieštaraujantys archeologai tvirtina, kad uolienos savo formą įgavo natūraliai.

Kitoje vietovėje Brazilijoje yra milžiniškų tinginių kaulų, kuriuos žmonės galėjo modifikuoti mažiausiai prieš 25 000 metų – tačiau siaura skylutė kauluose galėjo atsirasti natūraliai, mano L. Davisas. O 50 000 metų senumo akmeninius įrankius Pedra Furada vietovėje Brazilijoje iš tikrųjų galėjo pagaminti kapucinų beždžionės – tokia versija siūloma 2022 m. tyrime, paskelbtame žurnale „The Holocene“.

Tokios vietovės, kaip Baltieji Smėlynai ir Cooper's Ferry, turi didelę reikšmę sprendžiant, kaip pirmieji žmonės atvyko į Ameriką. Manoma, kad neužšąlantis koridorius per Šiaurės Ameriką pilnai atsivėrė tik maždaug prieš 13 800 metų. Taigi, jei žmonės Amerikoje buvo gerokai anksčiau, jie greičiausiai keliavo ten Ramiojo vandenyno pakrante.

Šią pakrantę jie galėjo įveikti pėsčiomis, laivais – arba abiem būdais. Tačiau jokių iškastinių ar archeologinių šios kelionės įrodymų nerasta.

„Niekada neradome valties; Britų Kolumbijos pakrantėje niekada neaptikome povandeninės 16 000 metų senumo radimvietės“, – sako L.Davisas.

Vis dėlto pakrantės maršrutas nebūtų kaip nors labai neįprastas. „Yra daugybė įrodymų, kad žmonės galėjo plaukti per didelius vandenynus“, – sako L. Davisas. Pavyzdžiui, maždaug prieš 50 000 metų žmonės laivais pasiekdavo Australiją.

Nepaisant šių neaiškumų, mokslininkai atmetė kai kurias drąsiausias teorijas. Pavyzdžiui, pirmieji amerikiečiai nebuvo Ramiojo vandenyno salų gyventojai, plaukę laivais per atvirą vandenyną – nes žmonės į Polineziją atsikraustė tik maždaug prieš 3000 metų, o genetiniai duomenys rodo, kad pirmieji amerikiečiai yra tik labai tolimi polineziečių giminaičiai.

Taip pat genetiniai tyrimai paneigia „Solutrėjos hipotezę“, kuri skelbė, kad paleolitiniai europiečiai per Atlantą atkeliavo maždaug prieš 20 000 metų, rašoma 2021 m. „Nature“ apžvalgoje.

Genetiniai įrodymai

Genetikai, tyrinėjantys pirmuosius amerikiečius, paprastai pateikia nuoseklesnį vaizdą nei archeologai – daugiausia todėl, kad jie naudoja tuos pačius žmonių palaikus ir genetinių duomenų rinkinius. Atlikus genetines analizes nustatyta, kad senovės šiaurės Sibiro ir Rytų Azijos gyventojų grupės tarpusavyje susimaišė maždaug prieš 20 000–23 000 metų, – teigia Kanzaso universiteto antropologijos docentė ir knygos „Origin: A Genetic History of the Americas“ autorė Jennifer Raff.

Netrukus po to populiacija suskilo į dvi genetiškai skirtingas grupes: vieną, kuri liko Sibire, ir kitą, bazinę Amerikos atšaką, atsiradusią maždaug prieš 20–21 tūkst. metų. Genetiniai duomenys rodo, kad šios bazinės Amerikos šakos palikuonys perėjo Beringo sausumos tiltą ir tapo pirmaisiais amerikiečiais.

Tada pamatinė Amerikos šaka suskilo į tris grupes: neištirtą populiaciją A (UPopA) – paslaptingą „genetinį“ vaiduoklį, kuris „buvo aptiktas tik netiesiogiai“ michių tautos, gyvenančios dabartinėje Meksikoje, genome, sako J.Raff, senovės beringiečius, kurių palikuonių nėra žinoma, ir Amerikos indėnų protėvius (ANA), kurių palikuonys gyvena iki šiol.

Visos trys šios grupės galiausiai pasiekė Šiaurės Ameriką, tačiau jų skirtinga genetika rodo, kad jos per atskiras migracijas susikryžmino, apžvalgoje rašo D.Meltzeris ir E. Willerslevas. Kai kurie jų nenukeliavo labai toli. Senovės beringiečiai įžengė į Aliaską, bet į pietus nuo žemyno ledo dangos taip ir nepateko. Paskutinis žinomas senovės beringietis, žinomas kaip „Trail Creek individas“, mirė Aliaskoje maždaug prieš 9000 metų.

Tuo tarpu ANA linija patyrė keletą skilimų – o tai leidžia manyti, kad šie žmonės apsigyveno skirtingose Šiaurės Amerikos teritorijose, nes genų judėjimas tarp jų buvo ribotas, sako J.Raff. Vienas skilimas įvyko prieš 21 000–16 000 metų, o antrasis – maždaug prieš 15 700 metų. Per šį antrąjį skilimą šiaurės Amerikos indėnai, tarp kurių gyvų palikuonių yra algonkinų, sališanų, timšianų ir na-denių kalbų grupių atstovų, atsiskyrė nuo pietų Amerikos indėnų (SNA), kurie išplito į pietus ir tarp kurių palikuonių buvo ir Kloviso kultūros žmonės, teigia J.Raff.

Visi žinomi gyvi ir mirę čiabuviai „į pietus nuo Kanados priklauso SNA“, – sako J.Raff.

Kas toliau?

Idealiu atveju archeologai norėtų rasti daugiau visų šių atšakų radinių – ypač palaikų, kurie galėtų paaiškinti Baltųjų Smėlynų gyventojų genetiką prieš 23 000–21 000 metų. „Šiuo metu labai noriu rasti įrodymų, kurie suderintų žmonių buvimą Baltuosiuose Smėlynuose ledyno maksimumo laikotarpiu... ir genetinį migracijos, kuri, atrodo, įvyko vėliau, požymį“, – teigia J.Raff. – Taip pat iš Rytų Beringijos vietovių, kas padėtų mums geriau suprasti tautų judėjimą tame regione.“ Tačiau tai – sudėtinga užduotis.

Pirma, kai archeologai atranda išskirtinai gerai išsilaikiusias radimvietes, jie randa, kad „iki 90 proc. to, ką žmonės gamino ir naudojo, buvo greitai gendantys daiktai. Tai augalų pluoštai, plunksnos, gyvūnų odos ir panašiai“, – sako Arizonos universiteto antropologijos docentas ir Arizonos valstybinio muziejaus etnologijos kuratorius Edwardas Jolie.

Tokie organiniai artefaktai ir liekanos paprastai gerai išsilaiko tik retomis aplinkybėmis: itin drėgnose, sausose ar šaltose vietose – pavyzdžiui, urvuose, uolų slėptuvėse ar vandens apsemtose vietose, pastebi jis.

Net jei yra ir kitų gerai išsilaikiusių, daug organinės medžiagos turinčių radimviečių, kurios laukia, kol bus atrastos, daugelis mokslininkų jų neieško. Vietoj to jie yra užsisklendę „Kloviso idėjoje“ ir medžioja senovės žmonių pagamintus akmeninius įrankius, sako Jungtinės Karalystės Bornmuto universiteto Aplinkos ir geografijos mokslų profesorius bei Baltųjų Smėlynų pėdsakų kasinėjimų vadovas Matthew Bennettas.

Tačiau apie šiuos seniai išnykusius žmones liudija ir jų paskerstų gyvūnų liekanos, degintos medžio anglys, pagaminti įrankiai ir palaidoti artimieji. M.Bennetas ir jo kolegos daugiausia dėmesio skiria suakmenėjusiems pėdsakams, kuriuos paliko šie senovės žmonės – ir ši sritis nepajudės į priekį, kol daugiau archeologų nesutelks dėmesio į tokius įrodymus, sako mokslininkas.

„Yra ir kitų įrodymų, ne tik akmeniniai įrankiai“, – primena jis.

Parengta pagal „Live Science“.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Komentarai ()