Netikėtas atradimas. Pasirodo planktonas „mato“ vandens slėgį ()
Įvairūs jūrų gyvūnai gyvena skirtinguose gyliuose – kai kurie netoli paviršiaus, kai kurie šiek tiek giliau, o kai kurie labai giliai, kur nepasiekia jokia šviesa.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Iškilti į paviršių ar panerti į ne savo gylį jiems geriausiu atveju nepatogu, o blogiausiu – tiesiog pavojinga: viršutinių sluoksnių gyvūnus dideliame gylyje tiesiog sutraiško per didelis slėgis, prie kurio jie nėra prisitaikę.
Lygiai taip pat slėgio kritimas pražudo giliavandenes žuvis, jei jos nori išplaukti aukščiau.
Natūralu, kad jūrų gyvūnai gali pajusti, kokiame gylyje jie yra, tačiau skirtingi organizmai tam naudoja skirtingus jutimo mechanizmus.
Pavyzdžiui, žuvys turi plaukimo pūsles, kurios užtikrina plūduriavimą ir kartu jaučia, koks vandens slėgis veikia jų kūną.
Kai kurie vėžiagyviai turi specialius jautrius plaukelius, kurie veikia kaip baroreceptoriai.
„eLife“ žurnale paskelbtame straipsnyje Ekseterio ir Heidelbergo universitetų mokslininkai aprašo jūrinio daugialąsčio kirmino Platynereis dumerilii planktoninių lervų jautrumą slėgiui.
Lervos ant kūno turi blakstienėlių juostą, kuri ritmiškai svyruoja ir padeda lervai plaukti pirmyn ir atgal.
Eksperimente buvo naudojama specialiai suprojektuota tuščiavidurė kolona, į kurią buvo galima pilti vandenį ir tiksliai reguliuoti jo slėgį.
Kai lervos buvo suslėgtos, jos pradėjo plaukti aukštyn, ir kuo didesnis slėgis, tuo aukščiau jos plaukė ir tuo tiesesnė buvo jų trajektorija.
Planktoninės lervos reagavo ne tiek į patį slėgį, kiek į slėgio pokytį, t. y. ar vanduo jas stūmė stipriau, ar silpniau.
Jų blakstienėlės judėjo dažniau, kai slėgis didėjo, ir tai suprantama – blakstienėlės padėjo lervoms plaukti aukščiau.
Lervoms buvo duota specialaus dažiklio, kad būtų galima nustatyti, kurios ląstelės, pasikeitus slėgiui, bus ypač aktyvios.
Dažai parodė, kad yra keletas ląstelių, kurios savo forma, skaičiumi, dydžiu ir išsidėstymu labai panašios į ląsteles, dėl kurių lervos jaučia ultravioletinę ir žalią šviesą.
Kad reaguotų į šviesą, reikia regimojo pigmento, o kai jose išsijungė regimojo pigmento genas, paaiškėjo, kad tokios lervos silpniau reaguoja į kintantį slėgį.
Paaiškėjo, kad lervų fotoreceptoriai kartu tarnauja ir kaip baroreceptoriai – šia prasme galima sakyti, kad lervos „mato“ slėgį.
Norėdamos pasirinkti patogią vietą gyventi, lervos įvertina ne tik slėgį, bet ir šviesą; tikėtina, kad dvejopos paskirties receptoriai padeda joms teisingai įvertinti nevienalyčius aplinkos signalus.
Nežinia, ar visi planktoniniai organizmai naudoja šį metodą, tačiau bent jau tai įmanoma.
Planktono judėjimas ežeruose, jūrose ir vandenynuose yra svarbi visų vandens ekosistemų dalis, todėl pageidautina žinoti, kaip planktoniniai gyviai nusprendžia, kur plaukti.
