Ruduo. Dygsta grybai, noksta sirpsta miško ir pelkių uogos, traukia miškas kaimo, dabar jau gal daugiau miestų ir miestelių gyventojus, ratuotus, batuotus, į miško gėrybių derliapjūtę.

Ruduo – neramiausias metas ir mūsų didiesiems miško žvėrims: elniams, briedžiams, danieliams. Prasideda ruja. Neramiausias metas ir mūsų sparnuočiams – rudeniop prasideda pats migracijos įkarštis. Neramus, bet labai laukiamas metas ir medžiotojams, žvejams. Mums, fotomedžiotojams – gamtos fotografams, ruduo – geras metas.

Radijas praneša bobų vasaros savaitgalį. Turiu žaibiškai apsispręsti: ar žvirblis saujoj (t. y. elnias Lietuvoj), ar briedis lankoj... Juk kitas kartas – tik kitą rudenį. Skambinu savo draugui gamtininkui Olegui į Breslaują (bal. Braslaw; Baltarusijos rajonas, besiribojantis su Lietuva ir Latvija):

– Pavasarį rodėt briedžius, gal galėčiau atvažiuot dabar, tuoj pat, rudenį? Garsūs jūs tais briedžiais, parodykit, kokių raguočių turit.

– Gerai, paskambink rytoj, pagalvosiu, – išgirstu, ne visai tokio atsakymo tikėjausi.

Nėra rytoj be šiandien. Sėdu į savo ištikimą žalią džipą, porą valandų sugaištu pasienio formalumams ir, kas bus, kas nebus, važiuoju pas dar nieko neįtariantį gudą į svečius, į Breslaują.

Nelauktas svečias nėra didelis svečias, tad nenustembu matydamas akis išplėtusį, kiek sutrikusį Olegą jo paties kieme. Bet mano „gastinčius“ (dovana – red.) – lietuviška ruginė duona, olandiškas „Rokiškio“ sūris, rūkyta šviežiu dūmu kvepianti „Bernų“ dešrytė prie „Čepkelių“ trauktinės greitai atšildo šeimininko jausmus ne visai prašytam svečiui.

Apšilusiam šeimininkui ant stalo išvynioju žemėlapį, jis užtikrintai nubraižo labiausiai tikėtinas, briedžių pamėgtas vietoves, dar pažada kiek galėsiąs ir pats būti vedliu, nes yra aistringas medžiotojas, filmuotojas mėgėjas, geriausiai apylinkes pažįstantis medžioklės žinovas, medžioklės ūkio direktorius. Bet ryt, šeštadienį, jis užsiėmęs, tad pradėsiu paieškas vienas man rekomenduotoje vietoje. Ką gi, einam miegoti, kad anksti, dar gerokai prieš aušrą, vėl būčiau savo žaliame džipe.

Ankstyvą rytmetį, pusė valandos prieš patekant saulei, suku nuo plento laukymės link. Vietovė raižyta, kalvota. Vienoje pusėje didelė pelkė, kitoje – kiek sausesnis raistas. O tarp jų – žalia puskilometrio pločio juosta, nukirtus javus dirvoje likusios ražienos užsėtos sodriais raudonaisiais dobilais, veik siekiančiais mano kelius, tęsiasi apie tris kilometrus. Lėtai užvažiuoju ant vieno kalniuko, vėl nusileidžiu ir lauko keliuku pamažu tęsiu apylinkių apžvalgą.

Tik ką užkopiau ant vienos kalvos, pradedu leistis – ir tiesiai prieš mano akis iš krūmyno išlenda briedė, šalia vienas mažylis, tolėliau kitas. Akimirksniu išjungiu variklį, sustingstu mašinoje. Briedė tik sekundėlei pakelia savo ilgą didelį snukį manosios mašinos link ir tolėliau ramiai rupšnoja rasotą sultingą dobilieną, nekreipdama jokio dėmesio į kaskart vis spragsintį aparato užraktą. Esu vos per 40–50 metrų, o šeimyna, pešdama žolę, metras po metro vis artėja prie manęs. Briedžiukai, matyt, pasisotino į valias, tad prigula – pradžioje vienas, po kiek laiko, dar paskabęs karklų šakų ar lapų, ir kitas. Visai šalia vienas kito. Mus skiria jau gal tik 25 metrai. Tuo tarpu briedė kartkartėmis pakelia galvą, pauosto orą stačiai pastačiusi ausis ir vėl ramiausiai įninka į dobilus.

Saulė jau išlindo už miško, pirmieji ryto spinduliai nuskaidrina ryto rasą ir perveria iš briedės šnervių besiveržiantį šiltą garą. Du mažyliai, karpydami ausimis, gulėdami, daugiau dėl žaidimo nei dėl noro, savo lūpomis skina dobilų žiedus. Susigraudinu... Atrodo, tiek jau visko matęs, bet ši ryto idilė, matyt, išliks visam gyvenimui.

Tą briedę su dviem briedžiukais sutikau ir tą patį vakarą. Ir vėl ramiai, be baimės, praėjo visa šeimyna rupšnodama pamėgtus dobilus. Toje laukymėje per vieną vakarą suskaičiavau net 8 briedžius. Olegas minėjo, kad jų yra suskaičiavęs iki 16. Nematęs nepatikėtum, bet man tai pasirodė akivaizdu, nors vis tiek sunkiai tikėtina.

Prisižiūrėjęs briedžių su briedžiukais, prifotografavęs kitų briedžių – patinų su „prastais“ (dvišakiais–keturšakiais) ragais, užsimanau, kaip toj pasakoj, jau nebe paprasto raguočio, o tikro miško karaliaus. Juolab kad Olegas parodė prieš kelias dienas savo medžioklės plotuose nufilmuotą „aliaskinį“ briedį – milžiniškais mentiniais 12 šakų ragais...

Sukuos kaip vijurkas norėdamas jį įtikinti važiuoti kartu iš vakaro ar ankstų rytą miško stebuklo – pasakiškai gražaus briedžio – paieškoti.

– Tu nežinai, kokią man premiją vienas medžioklis prižadėjo, jei tokį briedį medžiotojui užrodyčiau! – suburba jis lyg man, lyg sau po nosim.

Dar ilgai dūsauja Olegas, tai šalia manęs prisėsdamas, tai vėl pašokdamas nulekia kažin kur. Suprantu jį – nori palikti tą briedį gyvą, kaip vaikščiojantį gamtos stebuklą, bet ekonomiškai sunkiai besiverčiant – premija būtų nemaža paspirtis. Yra toks rusų posakis: „I chočica, i kolica.“

– Gerai, – sako jis man džiugią naujieną ryžtingai apsisprendęs – ir mudu jau kely.

Ilga pauzė ir nežinomybė baigėsi. Neklausinėjau, nelindau, kas ir kodėl jį paskatino taip apsispręsti. Visą vakarą ir kitą ankstų rytą išvažinėjom lauko keliukais, išvaikščiojom dobilienomis ar žieminiais rapsais užsėtus plotus. Mieguistame ryto rūke vėl sutikome briedžių su vienu ar keliais briedžiukais, mažaragių patinų, bet girių karaliaus – ne.

– Turbūt pasitraukė į Didžiąją pelkę, – tepasakė man bei pridūrė, – ir dėkui Dievui.

–Tai ką darom? – karktelėjau padususiu balsu. – Gal yra kur miško princų ar šiaip kilmingų raguočių, – juokaudamas bandau ramint save ir teikt sau viltį, – bent pusiau padoriais ragais?..

Lieka paskutinis sekmadienio pavakarys prieš grįžtant namo. Olegas skambina savo kolegoms jėgeriams. Sutariam susitikti su Viktoru Gireitiškių kaime, vos keli kilometrai nuo Lietuvos. Dabar jau trise važiuojam ne šiaip briedžio, bet tikro raguočio ieškoti. Vietos visur labai briedinės. Visur, kur dirbami laukai, viskas užsėta: žiemkenčiais, rapsais ar liucernomis su dobilais. Lomos ar žemos vietos pelkėtos, dažnai dėl bebrų užtvankų maži upeliukai virtę vandeningais raistais. Toks mozaikiškas kalvotas peizažas – idealios sąlygos briedžiams gyventi. Ir neapsirinkam – nuo žvyrkelio gal tik per 20 metrų stovi ką tik, matyt, iš raisto išbridę trys briedžiai: dvi patelės ir patinas su penkiom, bet storom atšakom.

– Nestok, – sukomandavo Viktoras, – čia spėsim grįžt, reik plačiau apylinkes apžvelgt, – paaiškina man.

Po kelių kilometrų nuvažiuojam nuo kelio ir pasukam į palaukę, bandydami per kiek įmirkusią ražieną važiuot.

– Stok, – vėl sušunka Viktoras.

Dešinėje pusėje, už siauros krūmų juostos, 200 metrų nuo mūsų atviroje pievoje atrajodamas guli miško princas – gražus briedis su septyniom atšakom. Sutariam, kad darom lanką ir palei krūmų juostą bandysim kaip galima arčiau privažiuot... Bet sustojau ten, iš kur pajudėt neleidžia į gilią, pilną vandens, molingą duobę įkritęs mašinos ratas. Įklimpom. Žvilgteliu į laikrodį. Saulė leisis už 40 minučių. Turiu gervę, o prieky – keli rimti medžiai. Viskam sugaištam gal tik šešias tokias brangias minutes įklimpusiam džipui ištraukti.

Atsargiai privažiuoju prie miško juostos. Kaip tik yra tarpas proskynoje. Kelis kartus spragteliu. Rankos nuo susijaudinimo kiek dreba. Nusiraminu. Vėl spragsiu su savo „Canonu“. Briedis guli už 80–90 metrų. Nereaguoja, net galvos į mūsų pusę nepasuka. Matau, kad galima dar arčiau privažiuoti. Bandau. Užvedu mašiną, įjungiu atbulinę pavarą, pavažiuoju atgal, o po to dar per gerus 5 metrus priartėju prie miško juostos pakraščio. Užraktas spragsi, briedis guli, kaip karvė, į mus visai nereaguoja.

– Einu pakelti, – teištaria Viktoras ir nuslenka miško pakraščiu.

Pradeda judint, laužyt šakas apsimesdamas konkurentu. Briedis pradžioj pasuka galvą, po to tingiai yra priverstas atsikelti. Atsisuka į mūsų pusę ir sustoja demonstruodamas nepakartojamą savo stotą. Didinga, gražu – ką bepridursi...

Pliaukšiu aparatu be perstojo. Žvėris nejuda nė iš vietos. Pirmą kartą tokį didingą briedį matau. Po trumpos valandėlės, kai jau visiems tas statiškas vaizdas pabosta, bandom arčiau jo prislinkti. Štai čia žvėris supranta mūsų apgaulę ir lėtai apsisukęs nupėdina į miško tankmę. Mes darome mažą lanką ir sutinkame jį pelkėje jau kartu su patele. Dar keletas spragtelėjimų, ir briedžių šeimyna nuliuoksi toliau nuo „grieko“, kaip liaudis sako.

Šįkart užteks. Programa maksimum – pagalvoju sau laimingas iki ausų. Suskaičiavau, kad per du rytus ir tris vakarus Breslaujos apylinkėse sutikau 16 suaugusių ir 8 jauniklius briedžius. Su dėkingumu linksmai atsisveikinu su savo baltarusiais vedliais ir vėlų sekmadienio vakarą grįžtu į Lietuvą.

„Žurnalas apie gamtą“ 2010 m. Nr. 5 (41)

Turinys

• Pasaulio gamta
  Jonas Rimantas STONIS, Andrius REMEIKIS. Rišikeše norisi džiaugtis, tyrinėti, bet nenumirti
• Pažink gamtą
  Bronius ŠABLEVIČIUS. Elgsenos ypatumai padeda išgyventi
  Kęstutis ČEPĖNAS. Briedžiai Breslaujos apylinkėse
• Baltasis gandras
  LOD. Baltasis gandras (Ciconia ciconia): legendos
  Remigijus KARPUŠKA. Visuomeniniai gamtosauginiai renginiai
• Veikla
  Liutauras RAUDONIKIS. Ar išsaugosime nykstančius pievų paukščius?
  Geriausios laukinės gamtos fotografijos konkursas „Gintarinis žaltys 2010“
• Gamtos įdomybės
  Egidijus BACEVIČIUS. Varliakurkis Kopgalio šnekutis
• Numerio fotoreportažas
  Elnias: paslaptinga miško dvasia
• Problemos ir aktualijos
  Selemonas PALTANAVIČIUS. Kai kelyje susitinka gyvūnas ir žmogus
• Raudonieji puslapiai
  Vaidotas GRIGALIŪNAS. Dirviniai sėjikai – aukštapelkių gyventojai
• Po paukščio sparnu
  Ričardas PATAPAVIČIUS. Paukščių žiedavimas (9). Žiedo uždėjimas ir duomenų užrašymas

Komentarai (1)