Ar gyvūnai gali išmokti vieni kitų „kalbas“? ()
Kasmet sužinome vis daugiau apie tai, kaip gyvūnai bendrauja tarpusavyje.
© Marián Šicko (Public Domain) | https://www.pexels.com/photo/dog-and-cat-on-the-floor-4214919/
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tyrimai rodo, kad drambliai sveikinasi vieni su kitais pliaukšėdami ausimis ir skleisdami specifinius dunksėjimo garsus, kašalotai komunikuoja spragsėjimo garsais, atsižvelgdami į pokalbio kontekstą, o skirtingos plikųjų smėlrausių kolonijos netgi turi savo „akcentus“.
Akivaizdu, kad bendravimas gyvūnų karalystėje yra sudėtingas. Tačiau ar esant visiems šiems unikaliems bendravimo būdams gyvūnas gali išmokti kitos rūšies „kalbą“?
Pasirodo, yra pavyzdžių, kai gyvūnai išmoko suprasti – ir net naudoti – ne savo rūšies gyvūnų vokalizaciją ar signalus. Tačiau vis dar kyla daug klausimų apie tai, kas vyksta tų gyvūnų galvose.
Pirmiausia svarbu pažymėti, kad nors „kalba“ yra naudinga metafora, kai galvojame apie vienos rūšies gyvūnų komunikaciją, iš tikrųjų gyvūnai neturi tokių kalbų, kokias turi žmonės.
„Kalba yra tarsi specifinė žmonių rūšies bendravimo sistema“, – aiškina Ciuricho universiteto (Šveicarija) evoliucinės antropologijos profesorius Simonas W. Townsendas. Tyrinėdami gyvūnus mokslininkai vietoje to nagrinėja konkrečius bendravimo bruožus – pavyzdžiui, tam tikrą garsą, turintį tam tikrą reikšmę, o ne vartoja žmogui būdingus terminus – tokius kaip „kalba“.
|
Kai kalbame apie kitų rūšių gyvūnų skleidžiamų garsų perėmimą, paukščiai yra vieni iš geriausiai ištirtų gyvūnų. Viename giesmininkų migracijos tyrime teigiama, kad paukščiai gali suprasti kitų rūšių paukščių balsus ir čiulbesius jų migracijos kelyje, kas galbūt padeda jiems išlikti saugiems ir įveikti ilgą kelionę.
„Mes iš esmės ieškojome ne atsitiktinumo, ieškojome vokalizacijų dėsningumų“, – pasakoja pagrindinis tyrimo autorius, Ilinojaus Urbana-Champaign universiteto gamtos išteklių ir aplinkos mokslų docentas Benjaminas Van Dorenas. Stebėdami, ar skirtingų rūšių paukščiai buvo užfiksuoti netoliese vienas kito skleidžiantys vokalizaciją, tyrėjai surinko duomenis, kurie patvirtino tarpgrupinio bendravimo idėją.
Tyrimas paneigia nuomonę, kad giesmininkų migracija yra pavienė kelionė, kaip buvo manoma anksčiau. Tačiau dar nepavyksta iššifruoti, ką tiksliai paukščiai „sako“.
„Logiška klausti, ar egzistuoja socialiniai ryšiai tarp rūšių, – sako B. Van Dorenas. – Manau, kad šiuose čiulbesiuose gali būti daugiau informacijos, nei šiuo metu suprantame.“ Tačiau mokytis „kalbos“ reiškia ne tik suprasti, ką girdite, bet ir mokėti ja kalbėti. Būtent šioje srityje išsiskiria šakotauodegis drongas (Dicrurus adsimilis) – mažas juodas paukštis, aptinkamas visoje Afrikoje.
Drongai turi įprotį sekti kitus gyvūnus, tikėdamiesi pavogti dalį jų maisto. Kapilano universiteto (Kanada) biologijos dėstytojas Thomasas Floweris tyrinėjo šiuos paukščius lauko sąlygomis, kai jie sekė paskui būrį surikatų. Mokslininkas nustatė, kad drongo savo aliarmo signalais – klyksmu, kuris rodo, kad artėja plėšrūnas, – išgąsdindavo surikatas, kad šios įlįstų į savo duobes, ir drongai galėdavo priskristi bei pagriebti maisto likučius.
Tačiau dėl tokios strategijos galiausiai susiklostė Mikės melagėlio situacija, teigia T. Floweris. Surikatos supranta, kad drongams būdingi pavojaus signalai yra apgaulė, todėl išgirdusios juos ilgainiui nebemetė maisto ir nebepuolė slėptis.
Čia pasireiškia ypatingi drongo talentai. Šakotauodegiai drongai ne tik atpažįsta kitų aplinkinių gyvūnų įspėjamuosius šauksmus, bet ir išmoksta juos atkartoti savo naudai. Kai paukščiai supranta, kad jų pačių skleidžiamas pavojaus signalas nebeveikia, jie pradeda mėgdžioti kitų paukščių pavojaus signalus – arba net atkartoja pačių surikatų pavojaus signalą. Reguliariai keisdami skirtingų rūšių paukščių pavojaus signalus, drongai palaiko surikatų dėmesingumą ir užtikrina maisto tiekimą.
„Jie žino, kad reikia mėgdžioti sekamas rūšis, – sako T. Floweris. – Tokiu būdu jos gali išlaikyti savo apgaulę“. Drongai taip pat seka kitus paukščius ir mėgdžioja jų pavojaus signalus, kad pavogtų iš jų maistą.
Pasak mokslininko, ši strategija rodo, jog šakotauodegiai drongai sugeba lanksčiai išmokti kitos rūšies garsą ir panaudoti jį savo naudai. Kai vienas garsas nebeveikia, jie žino, kad reikia pereiti prie kito, kuris veikia.
„Tai rodo, kad gyvūnai gali mokytis“, – sako T. Floweris.
Tačiau jis vis dar tiksliai nežino, kas vyksta drongo mintyse, kai jie naudoja šiuos klaidingus pavojaus signalus savo naudai. Neaišku, ar drongai sąmoningai apgaudinėja kitus gyvūnus – tai reikštų sudėtingesnius kognityvinius procesus – ar jie tiesiog išmoko, kad kartojant tam tikrus garsus galima gauti maisto.
„Pateikti aiškius eksperimentinius tyčinės apgaulės įrodymus yra labai sudėtinga“, – sako mokslininkas.
T. Floweris taip pat sako, kad vis dar nematė įrodymų, jog jaunos drongai supranta, kad apgaudinėja kitus gyvūnus, kai pradeda mėgdžioti pavojaus signalus. Tačiau jis atkreipia dėmesį, kad maži vaikai taip pat kartoja garsus, kurių nesupranta – ir tik ilgainiui bandymų bei klaidų būdu išmoksta jų prasmę.
Tad kol kas drongai demonstruoja kai kuriuos „kalbos“ mokymosi požymius, tačiau daug kas lieka paslaptimi, rašo „Live Science“.
