Ar šunys tikrai mus myli? Štai ką parodė eksperimentai ()
Apie šunų žygdarbius, kuriuos jie atlieka dėl savo šeimininkų, sklando legendos. Žiniose gausu pasakojimų apie ištikimus keturkojus, vedančius gelbėtojus pas sužeistus šeimininkus, ir didvyriškus šunis, saugančius vaikus nuo gyvūnų užpuolimų – tačiau šiose nepaprastose situacijose dažnai kyla klausimas: ar šunys padeda todėl, kad mus myli, ar todėl, kad mato mus kaip maisto tiekėją?
© qiana zhang (Public Domain) | https://www.pexels.com/photo/close-up-shot-of-a-person-carrying-a-dog-11132140/
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Jei tikėti ekspertais ir tyrimais, šunys iš tikrųjų gali mylėti žmones – ir labiau nei maistą.
„Esu visiškai įsitikinęs, kad šunys mus myli. Man nekyla jokių abejonių“, – sako Arizonos valstybinio universiteto psichologijos profesorius ir universiteto šunų mokslo bendradarbiavimo centro direktorius Clive’as Wynne’as.
Žinoma, viena yra turėti nuomonę apie mėgstamą augintinį. Visai kas kita – įrodyti meilę, kuri vis dar būdinga pirmiausia žmonėms. Tačiau įvairaus sudėtingumo tyrimai, kuriuos visus atliko smalsūs šunų savininkai, atrodo, tai patvirtina.
Mirus mylimam šuniui Niutonui, Emorio universiteto (JAV) neurologas, knygų „How Dogs Love Us: A Neuroscientist and His Adopted Dog Decode the Canine Brain“ ir „What It's Like to Be a Dog“ Gregory Bernsas pasakoja, kad jam tapo įdomu, ką jaučia ir mąsto šunys. Todėl jis išmokė savo šunį Callie ir kitus šunis toleruoti triukšmą magnetinio rezonanso tomografo kameroje, o paskui analizavo jų smegenų veiklą.
|
Tuomet jis šunims taikė įvairius pažįstamų ir nepažįstamų šunų bei žmonių kvapus. Nors kvapų sritis smegenyse užsidegė visiems 12 šunų, nepriklausomai nuo to, kas buvo žmogus ar šuo, tik pažįstami kvapai aktyvavo uodeguotojo branduolio (lot. nucleus caudatus) sritį – sritį, susijusią su aukštesnio lygio psichiniais procesais, tokiais kaip emocijos, motyvacija ir atlygis, o taip pat romantiški jausmai, teigiama 2015 m. žurnale „Behavioural Processes“ paskelbtame tyrime.
Atlikęs papildomą 15 šunų tyrimą, 2016 m. paskelbtą žurnale „Social Cognitive and Affective Neuroscience“, G. Bernsas nustatė, kad 86 proc. šunų, reaguodami į pagyrimą, rodė panašų arba didesnį uodeguotojo branduolio aktyvacijos lygį, nei reaguodami į maistą.
Nors ir nenaudojo tokios sudėtingos įrangos, C. Wynne’as ir jos kolegos taip pat nustatė, kad šunys gali teikti pirmenybę savo šeimininkams, o ne maistui – kai jie paliekami namuose be maisto ar žmogaus draugijos ilgiau nei keturioms valandoms, teigiama 2022 m. tyrime, paskelbtame žurnale „Peer J Life and Environment“.
Tyrėjai eksperimentą surengė pakankamai paprastai, daugeliu atvejų jis vyko priemiesčio namuose su prijungtu garažu. Šuns šeimininkui grįžus namo, asistentas padėdavo dubenėlį su maistu mažame garaže dviejų metrų atstumu nuo durų, o šeimininkas atsistodavo tokiu pačiu atstumu priešingoje pusėje.
„Aštuonis iš dešimties kartų šunys pasirinko savo šeimininką“, – pasakoja C. Wynne'as.
Japonijos Azabu universiteto Veterinarijos mokyklos tyrėjas Takefumi Kikusui su kolegomis nustatė, kad šunys, po ilgo nebuvimo vėl susitikę su šeimininku, lieja ašaras, tačiau nerodo tokios pat gilios reakcijos į kito žmogaus ar pažįstamo gyvūno sugrįžimą. 2022 m. tyrimas buvo paskelbtas žurnale „Current Biology“.
C. Wynne’as žengė dar vieną žingsnį į priekį – ir išsiaiškino, kiek toli gali būti pasiruošęs nueiti geriausias žmogaus draugas, kad parodytų savo meilę. Įkvėptas istorijų apie šunis, kurie po bombardavimų Londone Antrojo pasaulinio karo metais iškasdavo savo šeimininkus, tyrėjas nurodė 60 šunų šeimininkams įlipti į dėžes ir apsimesti, kad jie pateko į nelaimę – kad pamatytų, ar jų augintiniai juos gelbės. Remiantis 2020 m. žurnale „PLOS One“ paskelbtu tyrimu, maždaug 1 iš 3 taip ir padarė.
„Tai gali skambėti paviršutiniškai nuviliančiai. O kaip dėl kitų dviejų [iš trijų] šunų? Ar jiems tai nerūpi?“ klausia C. Wynne’as. Tačiau jis sako, kad galbūt jie tiesiog negalėjo suprasti, kaip patekti į dėžes – nes nepuolė prie jų, net jei žinojo, kad ten padėtas jų mėgstamas maistas.
Tačiau C. Wynne’as pabrėžia, kad meilė, kurią jaučia šunys savo šeimininkams, gali būti nukreipta ne tik į juos.
„Šunys gimsta turėdami nepaprastą gebėjimą užmegzti stiprius emocinius ryšius su bet kurios rūšies atstovais, kuriuos sutinka per pirmuosius tris gyvenimo mėnesius“, – sako jis. Taigi, jei šuniukas gimsta fermoje, jis gali jausti tokius pat gilius jausmus aviai, karvei ar net katei – kaip ir ūkininkui.
Tačiau magnetinio rezonanso tyrimai ir kontroliuojami eksperimentai nėra vienintelis būdas nustatyti, ką šuo jaučia savo šeimininkui, teigia tyrėjas.
„Aš sakau žmonėms, pažvelkite į kasdienius įvykius – pavyzdžiui, kai grįžtate namo dienos pabaigoje. Jei turite šunį, jūsų šuo stovės prie durų ir vizgins uodegą. Jūs galite stebėti tokį elgesį ir tikėti tuo, ką jums sako jūsų šuo. Tai yra jūsų šuo, išreiškiantis stiprias emocijas dėl susijungimo su jumis“, – teigia C. Wynne’as.
Parengta pagal „Live Science“.
