Ar gyvūnai juokiasi? Atsakymas gali būti netikėtas ()
Juokimasis kartu yra svarbus būdas žmonėms užmegzti ryšį ir užmegzti santykius. Ir nors juoko priežastys tarp atskirų žmonių ir grupių gali būti labai skirtingos, juoko garsas paprastai atpažįstamas tarp skirtingoms kultūroms priklausančių žmonių.
© Kampus Production (Public Domain) | https://www.pexels.com/photo/a-person-petting-a-brown-and-white-long-coated-dog-8734430/
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tačiau kaip yra su kitais gyvūnais? Ar jie „juokiasi“ – ir ar jų juoko priežastys panašios į žmonių juoką sukeliančias priežastis? Žmonių juokas gali išreikšti įvairias emocijas – nuo teigiamų jausmų, pavyzdžiui, malonumo, iki neigiamų, pavyzdžiui, pasibjaurėjimo. Žmonės taip pat juokiasi išgirdę anekdotą arba pamatę ką nors, kas jiems atrodo juokinga – nors nežinoma, ar gyvūnų intelektas apima tai, ką žmonės vadina humoro jausmu.
Tačiau daugelis gyvūnų žaisdami skleidžia garsus, kurie būdingi tik šiai maloniai socialinei sąveikai. Tyrėjai mano, kad tokie vokalizavimai yra artimas žmogaus juoko analogas. Neseniai mokslininkai ištyrė vokalizaciją žaidžiant – norėdami išsiaiškinti, kiek ji paplitusi tarp gyvūnų. Komanda nustatė 65 rūšis, kurios žaisdamos „juokėsi“. Dauguma jų buvo žinduoliai, tačiau kelios paukščių rūšys taip pat demonstravo žaismingą juoką. Remiantis naujuoju tyrimu, ši nauja analizė gali padėti mokslininkams atsekti žmogaus juoko evoliucines ištakas.
|
Kadangi kai kurie žaidimo būdai primena kovą, gyvūnai žaisdami gali vokalizuoti arba juoktis, kad neleistų tarpusavio santykiams paaštrėti ir tapti agresyviais ar žalingais, skelbiama žurnale „Bioacoustics“. Skirtingai nuo realios kovos, žaidimas paprastai kartojasi ir vyksta nepriklausomai nuo kito socialinio elgesio – pavyzdžiui, poravimosi ar maisto paieškos, teigia pagrindinė tyrimo autorė, Kalifornijos universiteto biologinės antropologijos doktorantė Sasha Winkler.
Žmonės, tyrinėjantys primatus, sako: kai pamatysi žaidimą, suprasi, teigia ji. Vienas iš požymių yra tai, kad primatai – mūsų artimiausi giminaičiai – turi „žaidimų veidą“, kuris primena žaidžiančių žmonių išraiškas, paaiškino ji.
Anksčiau, dirbdama su beždžionėmis rezusais (Macaca mulatta), S. Winkler pastebėjo, kad žaisdamos beždžionės tyliai dūsauja.
Pasak jos, daugelis kitų primatų žaisdami taip pat vokalizuoja. Doktorantė ir tyrimo bendraautorius, Kalifornijos universiteto Komunikacijos katedros profesorius ir katedros vedėjo pavaduotojas Gregas Bryantas svarsto, ar gyvūnų juokas gali būti dar labiau paplitęs. Jie peržiūrėjo dešimtis ankstesnių tyrimų, „ieškodami, ar kuris nors gyvūnas žaidimo metu duoda vokalinį signalą“ – kaip antai rezusų kvėpavimas.
Tyrimo metu buvo rasta dešimtys pavyzdžių, o pranešimų apie vokalinius žaidimo signalus „randama visoje žinduolių literatūroje, ypač tarp primatų, graužikų, socialinių plėšrūnų ir (kiek mažiau) jūrų žinduolių, rašoma mokslininkų tyrime.
Tie, kurie juokasi
Daugelis šių garsų sklido tik žaidimo metu, pvz., beždžionės grivetos (Chlorocebus aethiops) murkimas, pilkosios žiurkės (Rattus norvegicus) ultragarsiniai cypsėjimai, delfinų afalinų (Tursiops truncatus) švilpimas ir klyksmai, beždžionių saimirių (Saimiri sciureus) pypčiojimas. Tyrimo duomenimis, dauguma primatų rūšių, įskaitant šimpanzes, gorilas, beždžiones ir babuinus, demonstravo žaismingą juoką: nuo dusulingo kikenimo, pliaukšėjimo lūpomis ir kūkčiojimo iki klyksmų, trimitavimo ir klyksmų.
Nors dauguma besijuokiančių gyvūnų buvo žinduoliai, dvi paukščių rūšys – australinė šarka (Gymnorhina tibicen) ir papūga kea (Nestor notabilis) – taip pat vokalizavo žaidimo metu, nurodo tyrėjai. 2017 m. atlikę Naujojoje Zelandijoje gyvenančių papūgų kea tyrimą, mokslininkai nustatė, kad jei įrašydavo kea klyksmą ir paleisdavo jį per garsiakalbį, kitos šios rūšies papūgos „spontaniškai pradėdavo kartu triukšmauti ir žaisti“, sako S. Winkler. Šis tyrimas parodė, kad kea juokas veikia kaip kvietimas kitoms kea papūgoms – „būtent tam, kad palengvintų ir inicijuotų žaidimą“, teigia S. Winkler.
Tyrimo duomenimis, tyrimų, kuriuose buvo aprašomos žuvys, varliagyviai ir ropliai, ataskaitų apie žaismingą juoką nebuvo – galbūt todėl, kad kyla abejonių, ar šiose gyvūnų grupėse apskritai egzistuoja žaidimas.
Manoma, kad žmonių juokas atsirado žaidimo metu, ir šią hipotezę patvirtina daugelio primatų rūšių su žaidimais susijęs duslus juokas. Žmonių juokas galėjo išsivystyti iš panašaus į dūsavimą garso, kuris „evoliucijos eigoje tapo ritualizuotu ir virto šiandien vartojamu vokaliniu „cha cha cha“, sako S. Winkler. Žmonės žaisdami vis dar juokiasi, tačiau juoką taip pat įtraukiame į kalbą ir su žaidimu nesusijusį elgesį, naudojame jį įvairiais būdais, kad išreikštume įvairias emocijas, kurios gali būti teigiamos arba neigiamos.
Žmonių juokas nuo kitų gyvūnų juoko skiriasi dar vienu svarbiu dalyku – savo garsumu. Žmonės savo juoką transliuoja garsiai, dažnai taip siekdami įsitvirtinti grupėje. Palyginimui, kai juokiasi dauguma gyvūnų, garsas būna labai tylus – tik tiek, kad jį išgirstų juokautojo partneris, teigiama tyrime.
„Tikrai žavinga, kad tiek daug gyvūnų turi panašią vokalizacijos funkciją žaidimo metu, – teigia S. Winkler. – Tačiau mes turime šias unikalias žmogaus juoko dalis, kurios taip pat yra svarbi ateities tyrimų sritis.“
Parengta pagal „Live science“.
