„1,6 km po ledu.“ Antarktidoje – gravitacijos anomalija ()
Gali būti laikomas didžiausiu iki šiol žinomu smūginiu krateriu mūsų planetoje.
© InstaWalli (Free Pixabay license) | https://pixabay.com/photos/antarctica-iceberg-ice-marine-cold-1621775/
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Krateris, žinomas kaip Vilkso žemės struktūra, pirmą kartą buvo aptiktas dar praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje. Nors jis buvo žinomas jau seniai, tik pastaruoju metu mokslininkams pavyko priartėti prie paslapties, kaip ši milžiniška tuštuma atsirado.
Remiantis naujausiais duomenimis, šis gilus įdubimas kietajame Žemės paviršiuje, pasislėpęs po storu Antarktidos ledo sluoksniu, tikriausiai susiformavo dėl katastrofinio įvykio.
Nepaisant to, kad keista gravitacinė anomalija buvo užfiksuota daugiau nei prieš penkiasdešimt metų, mokslininkai ilgą laiką negalėjo tiksliai paaiškinti, kaip susidarė ši gigantiška duobė po Rytų Antarktidos ledu. Jos skersmuo siekia apie 510 kilometrų, o tai leidžia spėti, kad tai gali būti vienas iš didžiausių smūginių kraterių mūsų planetoje.
Ši struktūra pirmą kartą pastebėta kaip įdubimas Žemės gravitacijos lauke. Ankstyvieji tyrimai, atlikti naudojant seisminius ir gravitacinius metodus, rodė, kad kraterio plotis siekia apie 240 kilometrų. Tačiau šiuolaikiniai tyrimai leidžia manyti, jog šis skaičius galėjo būti per mažas – realus dydis gali būti dvigubai didesnis.
|
2018 metų tyrimai atskleidė, kad ši įspūdinga struktūra yra maždaug 1,6 kilometro gylyje po ledu.
Be to, pirmą kartą mokslininkams pavyko taip detaliai įvertinti šio kraterio formą bei galimą ryšį su pietų Australija, kuri, kaip manoma, buvo sujungta su Rytų Antarktida prieš 35 milijonus metų.
Nors tyrimo autoriai nurodo, kad kraterio kilmė vis dar nėra galutinai patvirtinta, jų analizė rodo, kad šis reiškinys galėjo įvykti dar iki žemynų atsiskyrimo.
Yra kelios teorijos, paaiškinančios šio kraterio susidarymą. Kai kurios hipotezės remiasi vulkaninės kilmės galimybe, kitos svarsto apie senovinį erozijos suformuotą baseiną ar net itin giliai išgraužtą slėnį.
Tačiau vis daugiau įrodymų leidžia manyti, kad tai galėjo būti didelio meteorito smūgio pasekmė.
Naujajame tyrime mokslininkai pasitelkė palydovinius nuotolinio stebėjimo metodus, kad sukurtų detalų kraterio žemėlapį bei ištirtų jo fizines savybes.
Rezultatai parodė, kad kraterio centre, kur stebima neigiama gravitacijos anomalija, slypi teigiama gravitacinė anomalija – tarsi kietas masyvas centre.
Aplink šį masyvą ledas užpildo likusį tuštumos plotą, sukuriant struktūrą, primenančią milžinišką šerkšnu padengtą spurgą. Manoma, kad centrinė kraterio dalis yra masės koncentracija, dar vadinama „maskonu“.
Tokie dariniai paprastai susiformuoja, kai meteoritas pramuša Žemės plutą ir paveikia mantiją – ši gali „atšokti“ atgal ir suformuoti tankią uolienų masę, kuri vėliau tampa teigiamos gravitacinės anomalijos šaltiniu.
Naujausi duomenys rodo, kad tiek pats krateris, tiek jo maskonas nėra tolygiai apvalūs – jų forma artimesnė U raidei.
Šiaurinė dalis yra labiau suardyta, greičiausiai dėl tektoninių judesių, kurie prieš milijonus metų atskyrė Australiją nuo Antarktidos. Kai kurios šios struktūros dalys netgi matomos pietinėje Australijos pusėje.
Jei mokslininkų spėjimai pasitvirtins, Vilkso žemės krateris gali būti laikomas didžiausiu iki šiol žinomu smūginiu krateriu mūsų planetoje.
Jo dydis atitinka objektų, kurie prieš 4,1–3,8 milijardo metų reguliariai trankėsi į Žemę, mastą. Tai buvo laikas, kai mūsų planeta dar tik formavosi, o kosminiai akmenys keitė jos veidą negrįžtamai.
