Ar reikia perrašyti vadovėlius? „Atradimas apie šunis šiurpina“ ()
Beveik neabejotina, kad šuo per vilką yra seniausias gyvūnas, užmezgęs ryšį su žmogumi.
© Alexas Fotos, public domain | https://www.pexels.com/photo/an-aggressive-dog-with-sharp-teeth-7364544/
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Prieš tūkstančius metų, ledynmečio metu, ši pora sukūrė medžiotoją, kokio pasaulis dar nebuvo matęs. Didžiausias visų laikų medžiotojas. Tačiau kaip tai atsitiko, nėra aišku. Radiniai iš Baume Traucade urvo Prancūzijoje suteikia naujos informacijos apie žmonių ir jų naujų draugų santykius. Jie rodo, kad tai nebuvo lengvi santykiai.
Tiesą sakant, mes vis dar labai mažai žinome. Gali būti, kad šiuolaikiniai šunys išsivystė iš vilkų, kurie prieš tūkstančius metų tapo taip artimi žmonėms, jų stovykloms, maisto likučiams, net laužams, kad laikui bėgant tarp žmonių ir šio gyvūno užsimezgė ryšys.
Abipusės naudos ryšys. Būtent tai lėmė supermedžiotojo, pavojingiausio visų laikų medžiotojo, sujungto su žmogumi ir plėšrūnu, sukūrimą. Tai reikšmingai pakeitė ne tik žmonijos, bet ir viso ledynmečio likimą.
Bet kaip tiksliai ir kur vyko seniausio žmogaus gyvūno palydovo prijaukinimo procesas? Bandome tai išsiaiškinti remdamiesi kasinėjimais ir tūkstančių metų senumo liekanomis.
|
Pirmosios prielaidos apie šunų prijaukinimą buvo tokios, kad jie išsivystė iš senovės vilkų maždaug prieš 10 000–14 000 metų Europoje. Tačiau yra tyrimų, rodančių, kad prijaukinimas galėjo įvykti daug anksčiau, net prieš 40 000 metų.
„Journal of Archaeological Science“ šią ribą pastūmėjo į priekį, remdamasis Sibire ir Šiaurės Amerikoje rastų gyvūnų palaikų tyrimais. Šunų prijaukinimas galėjo įvykti keliose pasaulio vietose, nepriklausomai viena nuo kitos. Ir jie visi nebūtinai turi būti kilę iš klasikinio vilko.
Vilkai galėjo prisijaukinti save. Kas toliau?
Savo ruožtu ne taip seniai, kovo mėnesį, „Proceedings of the Royal Society“ paskelbtas novatoriškas tyrimas apie šunų protėvių genetinės atrankos pleistocene analizę. Jie perša stebinančią išvadą, šiek tiek atitinkančią gana populiarius memus, kuriuose vaizduojami vilkai, artėjantys prie žmonių laužų, kad galbūt šie plėšrūnai prisijaukino save.
Drąsesniems individams buvo lengviau artintis prie žmonių stovyklų, kur netrūko šilumos ir mėsos bei kaulų likučių. Dėl to jie turėjo prieigą prie turtingesnių išteklių, galėjo užauginti daugiau palikuonių ir perduoti jiems panašų elgesį.
Laikui bėgant, evoliucinė linija tarp laukinių vilkų, kurie medžiojo pagal senas taisykles ir atitolo nuo tų, kurie tapo paklusniais šunimis, bendradarbiavusiais su žmonėmis.
Ar taip buvo? Tai rodo surasti palaikai. Pagal juos, vilko ir šuns prijaukinimo procesas buvo daug sudėtingesnis ir ilgesnis, nei manome. Ne vienas ar keli vilkai priėmė sprendimą, tą patį padarė ir žmonės.
Visiškai įmanoma, kad vilkų prijaukinimas vyko dviem etapais. Pirmasis galėjo įvykti prieš 30 000 metų ar net anksčiau, ir remiantis pačių gyvūnų sprendimu, kurie likdavo netoli žmonių stovyklų ir maitindavosi maisto likučiais. Gali būti, kad žmonės tai toleravo. Jie nebandė vilkų medžioti.
Tačiau maždaug 12–15 000 metų galėjo įvykti antras procesas, kurio metu žmogus įsikišo stiprinant medžioklės ryšį. Ir ne tik medžioklei, nes prieš kelis tūkstančius metų šunys medžioklėje dalyvaudavo ne tik kaip sekimo, vijimo ir varymo pagalbininkai. Gyvūnai saugojo stovyklas, tarnavo kaip pavojaus signalas ir taip pat galėjo padėti transportuojant.
Šią teoriją patvirtina radinys Baume Traucade oloje, į šiaurę nuo Avinjono, pietų Prancūzijoje. Apie tai rašo „Quaternary Science Reviews“. Visiškai išsilaikę pleistoceno periodo šuninių gyvūnų skeletai yra reti radiniai. Išskirtinis Baume Traucade urvo radinys suteikia retą galimybę išsamiai ištirti to paties individo skeleto elementų seriją.
Tęsinys kitame puslapyje:
