„Gęsta šviesos, gali užgesti ir gyvybė.“ Kyla nerimas (Foto) ()
Ši zona sumažėjo daugiau nei 50 metrų, o kai kuriose vietose – ypač poliariniuose regionuose – daugiau nei 100 metrų.
© Fascinating Universe, CC BY-SA 3.0 | https://commons.wikimedia.org/wiki/File:Underwater_World.jpg
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Stebėjimai rodo, kad pasaulio vandenynai pamažu, bet akivaizdžiai tamsėja. Mokslininkai perspėja, kad mažėjantis vandens skaidrumas gali turėti katastrofiškų pasekmių jūrų ekosistemoms, paveikdamas visus povandeninės gyvybės lygmenis – nuo mikroskopinio planktono iki didžiausių plėšrūnų.
Pagrindinį vaidmenį vandenynų funkcionavime atlieka fotinė zona – saulės apšviestas vandens sluoksnis, besitęsiantis nuo paviršiaus iki gylio, kurį pasiekia saulės šviesa. Čia yra beveik visa jūros gyvybė. Fitoplanktonas, jūros žolės ir rudadumblių miškai, vykdantys fotosintezę, sudaro vandenyno mitybos grandinės pagrindą. Šioje zonoje gyvūnai randa maisto, dauginasi ir orientuojasi erdvėje, naudodamiesi paros saulės ir mėnulio šviesos ritmais.
Tuo tarpu, kaip parodė naujas tyrimas, per pastaruosius du dešimtmečius daugiau nei 20 % pasaulio vandenynų fotinė zona gerokai sumažėjo. Beveik 10 % pasaulio vandenų fotinė zona sumažėjo daugiau nei 50 metrų, o kai kuriose vietose – ypač poliariniuose regionuose – daugiau nei 100 metrų. Tai reiškia, kad didžiulis vandens tūris, kuris kadaise gaudavo šviesos, dabar yra visiškai tamsus, ir daugeliui rūšių gyvenimas jame neįmanomas.
|
Tyrimui vadovavo jūrų biologas Thomas Davies iš Plimuto universiteto ir biogeochemikas Timas Smythas iš Ekseterio universiteto. Norėdami ištirti šio reiškinio mastą, mokslininkai sujungė NASA palydovinius vaizdus nuo 2003 iki 2022 m. su pažangiais skaitmeniniais modeliais.
Šių duomenų analizė aiškiai rodo, kad vandenyno tamsėjimo reiškinys neapsiriboja pakrančių zonomis, kur žmogaus veikla daro tiesioginį poveikį, bet apima ir atvirus vandenis, esančius toli nuo žmonių gyvenamųjų namų.
Šio proceso priežastys yra sudėtingos, tačiau žmogaus veikla vaidina svarbų vaidmenį. Per didelis maistinių medžiagų, organinių medžiagų ir nuosėdų patekimas – daugiausia iš žemės ūkio, pramonės ir urbanizacijos – sukelia vandens drumstumą. Vandenyje suspenduotos dalelės išsklaido ir sugeria šviesą, sumažindamos jos veikimo atstumą. Be to, padidėjęs dumblių žydėjimas, kurį maitina maistinių medžiagų perteklius, dar labiau patamsina vandenį ir atima iš kitų organizmų deguonį. Kraštutiniais atvejais, pavyzdžiui, masinio žydėjimo metu palei Didijį pietinį rifą Australijoje, tai sukelia masinį jūros gyvūnijos nykimą.
Taip pat verta paminėti, kad šviesa vandenyne nėra pastovi – jos intensyvumas kinta visą dieną, ir daugelis jūros organizmų yra itin jautrūs šiems svyravimams. Mažėjanti fotinė zona stumia šias rūšis į seklesnius vandens sluoksnius, kur jos turi intensyviau konkuruoti dėl ribotų išteklių, o tai sutrikdo ištisų ekosistemų pusiausvyrą.
Šio reiškinio pasekmės yra rimtos. Fotinė zona yra atsakinga ne tik už deguonies gamybą ir biologinės įvairovės palaikymą, bet ir už pasaulinės žuvininkystės palaikymą bei klimato reguliavimą. Todėl jos blogėjimas gali paveikti ne tik jūrų ekosistemas, bet ir žmoniją. Todėl turime pagrindo nerimauti.
