Neandertaliečiai – ne tik žiaurūs medžiotojai? Tyrimas atskleidė jų gurmaniškus įpročius ()
Neandertaliečiai galėjo turėti tradicinius maisto ruošimo būdus, būdingus atskiroms grupėms. Atradimai dviejose urvuose, esančiuose dabartiniame šiaurės Izraelyje, rodo, kad ten gyvenę žmonės tą patį grobį tvarkė savo savitais būdais.
© recraft.ai (Free Tier Assets) | https://www.recraft.ai
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Šiuolaikiniai žmonės – arba Homo sapiens – nebuvo pirmieji homininai, kurie ruošė ir virė maistą. Yra įrodymų, kad, pavyzdžiui, neandertaliečiai, kurie išnyko maždaug prieš 40 000 metų, naudodami titnago peilius skerdė savo laimikį, virė įvairius gyvūnus ir pagardindavo savo meniu laukinėmis žolelėmis.
Norėdami daugiau sužinoti apie neandertaliečių maisto kultūrą, Anaëlle Jallon iš Jeruzalės hebrajų universiteto ir jos kolegos ištyrė radinius Amudo ir Kebaros urvuose šiaurės Izraelyje.
Šios vietos, kurios yra nutolusios tik apie 70 kilometrų viena nuo kitos, suteikia unikalią galimybę ištirti vietos kultūrinius skirtumus. Akmeniniai įrankiai, maisto likučiai ir židiniai, rasti kiekvienoje vietoje, rodo, kad neandertaliečiai gyveno abiejuose urvuose – tikriausiai žiemą, tuo pačiu laikotarpiu.
„Čia randama tos pačios medžiojamų gyvūnų rūšys, o kraštovaizdis yra beveik toks pat, – pasakoja A. Jallon. – Orai čia yra tokie patys, todėl abiejose vietovėse gyvenę neandertaliečiai daugiausia valgė gazeles ir kai kuriuos danielius, dietą papildydavo ir keliais didesniais gyvūnais – pavyzdžiui, šernais ar taurais.“
|
Tačiau yra keletas skirtumų. Pavyzdžiui, kaulai rodo, kad Kebaroje buvo medžiojami didesni gyvūnai, o daugiau sumedžiotų gyvūnų buvo nešama į tą urvą, kad būtų supjaustyti.
A. Jallon ir jos kolegos mikroskopais tyrė kaulus iš dviejų vietų, esančių 50 000–60 000 metų senumo nuosėdų sluoksniuose – ir nagrinėjo juose akmeniniais įrankiais padarytus pjūvius. Jie nustatė, kad nors abiejose vietovėse naudoti titnaginiai įrankiai buvo panašūs, pjūvių modeliai skyrėsi.
„Kebaroje pjūviai yra labiau įvairūs pagal plotį ir gylį, o Amude jie yra labiau susitelkę didelėse grupėse ir dažniau persidengia“, – sako mokslininkė.
Norėdami įvertinti, ar skirtumai galėjo atsirasti dėl skirtingo grobio skerdimo, tyrėjai taip pat atidžiai ištyrė abiejose vietovėse rastų gazelių ilguosius kaulus. Juose buvo pastebėti tie patys skirtumai.
„Kalbame apie dvi grupes, gyvenančias labai arti viena kitos ir, sakykime, abi pjaustančias mėsą, bet vienoje vietovėje jos, atrodo, pjausto arčiau kaulo, kad gautų visą mėsą“, – sako Cerenas Kabukcu iš Liverpulio universiteto Jungtinėje Karalystėje.
Ankstesni tyrimai, kuriuose buvo nagrinėjami pjovimo žymės ant kaulų iš naujesnių bendruomenių, rodo, kad neandertaliečių mėsos pjaustymo skirtumai nėra susiję su žinių trūkumu – bet su technikos skirtumais.
A. Jallon mano, kad šį kontrastą geriausiai paaiškina sąmoningi mėsos dorojimo pasirinkimai. Ji sako, kad galbūt Amudo neandertaliečiai mėsą padarė sunkiau apdorojamą – pavyzdžiui, ją džiovindami arba prieš virimą pakabindami – o tai reiškė, kad jiems reikėjo daugiau pjūvių, kad ją supjaustytų, arba didesnės žmonių komandos, kad mėsą dorotų.
„Elgesyje, kuris yra toks oportunistinis kaip mėsos dorojimas, galima būtų tikėtis rasti efektyviausią būdą ką nors doroti, kad būtų gauta kuo daugiau naudos, bet matyt, tai labiau lėmė socialiniai ar kultūriniai veiksniai, – sako tyrėja. – Tai galėjo būti susiję su grupės organizacija arba praktika, kuri buvo išmokta ir perduodama iš kartos į kartą.“
„Tai, kad kasdieniniame gyvenime technologijos gali būti naudojamos skirtingai ir su tam tikrais niuansais, nėra visiškai šokiruojantis faktas, – sako C. Kabukcu. – Manau, kad tirdami šį klausimą, galime pastebėti vis daugiau niuansų keliose viduriniojo paleolito vietovėse.“
Nežinoma, ar urvai buvo apgyvendinti tuo pačiu metu, ar skirtingos grupės galėjo turėti tarpusavio ryšių. „Gali būti, kad tai vyko tuo pačiu metu, bet taip pat gali būti, kad tai vyko šimto ar daugiau metų skirtumu. Mes neturime pakankamai informacijos“, – teigia A. Jallon.
Tačiau ji taip pat sako, kad Amude rastų labai sutelktų pjovimo žymių modelis yra panašus seniausiame sluoksnyje ir naujesniuose sluoksniuose, todėl ji teigia, kad urvas galėjo būti naudojamas grįžtančių grupių, kurios išlaikė tas pačias mėsos dorojimo tradicijas.
Tyrimas publikuotas žurnale „Frontiers in Environmental Archaeology“.
Parengta pagal „New Scientist“.
