Gauruotieji raganosiai ir kiti didieji priešistoriniai gyvūnai atsparumą šalčiui išsiugdė dabartiniame Tibete. Šį regioną mokslininkai vadina evoliucijos lopšiu ledynmečio žolėdžiams.

Naujas tyrimas padeda suprasti, kodėl tiek daug skirtingų gyvūnų rūšių klajojo po Šiaurės Ameriką, Europą ir Aziją per paskutinįjį ledynmetį, prieš maždaug 2,8 mln. metų. Tikėtina, kad gyvūnai, dar prieš stipriai atšąlant orams, gyveno Himalajuose ir tik vėliau pasklido po kitus regionus.

„Egzistuoja principas, vadinamas Bergmano taisykle, kuris teigia, kad vėsesnėje aplinkoje gyvūnai yra linkę didėti, – aiškina tyrimo bendraautorius paleontologas Xiaomingas Wangas. – Didelis kūnas turi santykinai mažesnį plotą, kuris atiduoda šilumą, todėl geriau ją sulaiko.“

Mokslininkas su kolegomis pavadino Tibetą didžiųjų žolėdžių lopšiu po to, kai čia atrado naują gauruotųjų raganosių rūšį. Kaip galima spėti ir iš pavadinimo, gyvūnas turėjo ilgą kailį, o augalų iš po sniego išsikasdavo suplokštėjusiu ir priekin palinkusiu ragu.

Rūšis Coelodonta thibetana gyveno plioceno laikotarpiu (prieš 5,3 – 2,6 mln. metų), kai, X. Wango teigimu, „klimatas buvo daug šiltesnis, o šiauriniuose kontinentuose dar nebuvo ledo masyvų, susiformavusių per didįjį atšalimą vėliau. Tibetietiškasis raganosis, kaip manoma, ilgainiui priprato prie vėsumos aukštikalnėse ir gerai pasirengė ledynmečio orams.

Nors gauruotieji raganosiai ir mamutai seniai išnykę, kai kurios rūšys, kildinamos iš Tibeto regiono, išgyveno iki šių dienų. Pavyzdys – Tibeto laukinis jakas, giminingas bizonams. Išliko ir sniego leopardai bei melsvieji avinai.

X. Wangas ir jo komanda dabar planuoja tolesnius tyrinėjimus Tibete, kur jie „vos prakapstė paviršių“.

„Šaltos vietovės, tokios kaip Tibetas, Arktika ir Antarktika, yra vietos, kuriose bus padaryta daugiausia netikėtų atradimų ateityje“, – spėja paleontologas.

Komentarai (0)