Jie išvirė gyvi. Mokslininkams neviltis. Paprastas ežeras virto mirtina pirtimi ()
Pakako vos 11 dienų be debesų, kad šimtai gyvybių išnyktų.
© sgt-bartos (CC BY-SA 3.0) | https://lt.wikipedia.org/wiki/Tef%C4%97s_e%C5%BEeras#/media/Vaizdas:Lago_tef%C3%A9_-_panoramio.jpg
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
2023 m. rugsėjį Amazonės širdyje įvyko tragedija, kurios mastą sunku suvokti. Brazilijoje esantis Tefės ežeras, paprastai pulsuojantis gyvybe, per vos septynias dienas virto mirtinais spąstais savo gyventojams. Vanduo įkaito iki 41 °C – daugiau nei įprastoje sūkurinėje vonioje, kur saugumo riba laikoma 40 °C.
Kai mokslininkai atvyko į įvykio vietą, juos pasitiko šiurpus vaizdas. Maždaug 330 delfinų žuvo per kelias dienas, tarp jų – 130 rausvųjų delfinų ir 23 amazoninių sotalijų, abiejų jau anksčiau priskirtų nykstančioms rūšims. Tai reiškė, kad per nevisą savaitę netekta 10 proc. vietinės populiacijos. Kartu su delfinais žuvo tūkstančiai žuvų ir kitų vandens gyvūnų, sukurdami slogų agonijos ištiktos ekosistemos paveikslą.
Delfinai tarsi verdančiame baseine
Kodėl įprastas ežeras virto mirtina pirtimi? Žurnale „Science“ paskelbti tyrimai atskleidė itin nepalankų atmosferos sąlygų derinį. Net 11 dienų dangus buvo visiškai giedras, o saulė negailestingai kaitino vandens paviršių. Beveik visiškas vėjo nebuvimas neleido vandeniui natūraliai vėsti, o drastiškai sumažėjęs vandens lygis situaciją dar labiau paaštrino – seklūs telkiniai įkaista gerokai greičiau.
|
Kai kuriuose ežeruose vandens temperatūra kito net 13 °C amplitudėje, o tai vandens organizmams reiškia mirtiną šiluminį stresą. Iš dešimties tirtų vandens telkinių penki viršijo 37 °C ribą, tačiau tikrieji žudikai buvo staigūs temperatūros šuoliai.
Už šios vietinės tragedijos slypi globalūs klimato procesai. Beprecedentį sausrų intensyvumą nulėmė klimato kaita, įskaitant visuotinį vandenynų šiltėjimą, ypač Šiaurės Atlanto. Prie to prisidėjo ir vidutinio–stipraus intensyvumo El Niño reiškinys, sukūręs „tobulą audrą“ veiksnių, privedusių prie katastrofos.
Vandens organizmams 41 °C temperatūra reiškia biologinę ribą. Nustoja veikti fermentai, sužlunga medžiagų apykaita, ir gyvūnas tiesiog miršta. Žuvys neturi jokių galimybių – jų kūnai nepritaikyti tokiems ekstremumams. Delfinams, kurie kaip žinduoliai turi reguliariai kilti į paviršių įkvėpti oro, padėtis buvo ne ką mažiau pavojinga.
Verta pažymėti, kad amazoninės sotalijos, viena labiausiai tragedijos paveiktų rūšių, jau anksčiau patyrė daugybę grėsmių. Jie dažnai įsipainioja į žvejybinius tinklus, nukenčia nuo gyvsidabrio taršos, kylančios dėl aukso gavybos, o hidroenergetikos projektai sistemingai naikina jų buveines. Vietos kultūroje jų kūno dalys kartais naudojamos tradicinėje medicinoje ir laikomos laimę nešančiais amuletais.
Regionas, kuriame telpa apie penktadalis pasaulio gėlo vandens atsargų, išgyvena gilias permainas. Nuo 1990 m. vidutinė vandens temperatūra centrinės Amazonės potvynių lygumų ežeruose kyla 0,6 °C per dešimtmetį – daugiau nei pasaulio vidurkis. Didžiausias pasaulyje atogrąžų miškas pamažu džiūsta dėl kintančių klimato sąlygų.
Mokslininkai neabejoja, kad tokie ekstremalūs įvykiai gali tapti nauja norma. Pasekmės biologinei įvairovei ir vietos bendruomenėms bus toli siekiančios. Amazonija, kadaise buvusi laukinės, nepažabotos gamtos simboliu, vis aiškiau tampa klimato krizės ženklu.
Šios tragedijos pamokos veda prie neišvengiamos išvados: problema reikalauja pasaulinio, sisteminio sprendimo. Iškastinio kuro naudojimo mažinimas nebėra ideologijos ar politinių preferencijų klausimas – tai tapo būtina sąlyga išsaugoti ekosistemas, formavusias mūsų planetą tūkstantmečius. Be ryžtingų veiksmų būsime liudininkais, kaip išnyksta vis daugiau gyvybės sričių, o 2023 m. rugsėjį Tefės ežeras parodė, kaip mažai tereikia, kad prasidėtų negrįžtami pokyčiai. Pakako vos 11 dienų be debesų, kad šimtai gyvybių išnyktų.
