Jie ką tik tai atrado Baltijos jūroje. To ten neturėtų būti ()
Šių medžiagų buvimas jūrose kelia ekspertams naujų iššūkių.
© Wikimedia Commons (Public Domain) | https://picryl.com/media/phytoplankton-bloom-in-the-baltic-sea-july-3-2001-dcf1e9
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Nauja tyrimų ataskaita rodo, kad Baltijos ir Šiaurės jūrose plačiai paplitusios magnetinio rezonanso tyrimams naudojamų kontrastinių medžiagų liekanos. Šie junginiai patenka į vandenis, nes nuotekų valymo įrenginiai nesugeba jų pašalinti. Šių medžiagų buvimas jūrose kelia ekspertams naujų iššūkių.
Baltijos ir Šiaurės jūrų tarša. Nauji tyrimai
Apie Baltijos ir Šiaurės jūras jau daugelį metų žinoma, kad jų dugne slypi „tiksinčios bombos“ – Antrojo pasaulinio karo laikų amunicija ir laivų nuolaužos, keliančios ekologinę grėsmę. Taip pat plačiai žinoma informacija apie tonas plastiko atliekų. Prie viso to prisideda ir kita tarša. Dabar pasirodė ataskaita apie dar vieną jos rūšį.
Profesoriaus Michaelio Bau vadovaujama „CritMET“ mokslininkų grupė iš Bremeno „Constructor“ universiteto naujausiais tyrimais įrodė, kad Baltijos ir Šiaurės jūrų vandenyse yra paplitusi tarša kontrastinėmis medžiagomis, naudojamomis magnetinio rezonanso tomografijos (MRT) metu. Valymo įrenginiai su tuo nesusitvarko.
Medžiagos patenka į jūras
|
MRT tyrimai su kontrastu atliekami, pavyzdžiui, siekiant geriau vizualizuoti organus ar lokalizuoti pacientų navikus. Rezonanso metu suleistos kontrastinės medžiagos vėliau pasišalina iš paciento organizmo ir patenka į nuotekas. Mokslininkai pabrėžia, kad net ir modernūs valymo įrenginiai negali jų pašalinti. Galiausiai šios medžiagos patenka į upes, o vėliau – į jūras.
Šiuo metu kontrastinė medžiaga, skiriama pacientams MRT metu, daugiausia susideda iš gadolinio junginių. Tai retasis žemės metalas – paramagnetinis elementas, kuris pagerina vaizdo kokybę. Neseniai paskelbti „CritMET“ tyrimų grupės rezultatai parodė, kad būtent šis retasis žemės elementas, tiesiogiai susijęs su magnetiniu rezonansu, yra plačiai paplitęs Baltijos ir Šiaurės jūrose.
Gadolinis Baltijos ir Šiaurės jūrose
Tyrimai rodo, kad gadolinis Šiaurės jūrą pasiekia daugiausia per tokias upes kaip Reinas, Elbė ar Temzė, o vėliau jūrų srovės jį išnešioja iki pat Norvegijos fiordų bei palei Danijos ir Vokietijos pakrantes, kur šie vandenys maišosi su Baltijos jūros vandenimis. Be to, kontrastinės medžiagos į šią jūrą patenka ir tiesiogiai.
„Baltijos jūros vanduo gauna kontrastinių medžiagų su gadoliniu, be kita ko, iš Vyslos ir Odros upių, kurios – kaip ir kitos upės Lenkijoje bei beveik visur Europoje – yra užterštos šiuo antropogeniniu gadoliniu“, – priduria Addis Alemu, ES projekto „PANORAMA“, tiriančio retuosius žemės elementus Europos upėse ir ežeruose, doktorantas.
Kontrastinės medžiagos jūrose. Ar jos pavojingos?
Mokslininkai tiria, ar šie junginiai yra stabilūs jūros vandenyje ir kiek laiko jie skyla, išskirdami biologiškai prieinamos formos gadolinį. Pirminės analizės leidžia manyti, kad vandens organizmai, pavyzdžiui, dvigeldžiai minkštakūniai, gali įsisavinti šias medžiagas, tačiau čia verta pažymėti, kad kol kas nėra įrodymų apie jų masinį patekimą į mitybos grandinę. Nors dabartinė koncentracija nelaikoma pavojinga, pastebimas platus jų paplitimas.
„Tačiau tendencija, kad šių medžiagų kiekis, patenkantis į upes, ežerus, o vėliau į pakrančių jūras, požeminius vandenis ir geriamąjį vandenį, didės, išliks, o galbūt net stiprės. O kritinėms žaliavoms, kilusioms iš tokių chemikalų, vandenyje, ypač geriamajame, ne vieta“, – pabrėžia profesorius Bau, remdamasis vykdomais „CritMET“ grupės projektais.
Mokslininkų teigimu, Europoje augant retųjų žemės metalų naudojimui, taršos mastas didės, keldamas naujų iššūkių aplinkos apsaugai ir vandens tiekėjams. Gadolinio paplitimo jūrų vandenyse tyrimai tęsiami.
