Skysto aukso kaina kyla. Europos simbolis gali neišlikti ()
Skystojo aukso kaina kyla, o ant medžių lieka vis daugiau vaisių.
© Uoaei1, CC BY-SA 4.0 | https://commons.wikimedia.org/wiki/File:Olea_europaea_Preveli_01.JPG
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Alyvuogių aliejaus kainos pastaraisiais metais visoje Europoje smarkiai išaugo ir pasiekė rekordines aukštumas. Šiai tendencijai yra kelios priežastys.
Beveik visoje Viduržemio jūros regione Europoje alyvmedžių giraitės nyksta dėl daugelio veiksnių, įskaitant klimatą. Tuo pačiu metu manoma, kad apleistų medžių skaičius sparčiai auga, o nuo šimtų milijonų medžių derlius lieka nenuimtas.
Gamtininkai prognozuoja, kad ši situacija susidarė dėl daugelio priežasčių, kurios turės ekologinių, kultūrinių ir socialinių-ekonominių pasekmių.
Dėl klimato kaitos pastaraisiais metais alyvuogių derlius tapo mažiau nuspėjamas. Alyvuogės tūkstančius metų buvo pagrindinis maisto šaltinis visame Viduržemio jūros regione.
Šie medžiai klesti sausame klimate ir ten klestėjo. Tačiau alyvuogių augintojai Ispanijoje, Italijoje ir Graikijoje – trijose didžiausiose pasaulyje gamintojose – šiuo metu stengiasi apsaugoti savo giraites nuo išdžiūvimo. Jau keletą metų šiose šalyse besitęsianti sausra sukėlė netikėtų sukrėtimų alyvuogių aliejaus rinkoje. Pramonė turės prisitaikyti prie besikeičiančio klimato.
|
Alyvmedžiai paprastai auga aukštos temperatūros regionuose, tačiau jie neatlaiko užsitęsusios sausros. Orų anomalijos gali sutrikdyti įvairius vaisiaus vystymosi etapus.
UNESCO, ypač jos padalinys, atsakingas už žemės ūkio paveldą, pranešė apie alyvmedžių problemą. „Alyvmedžių apsauga ir auginimas tampa vis svarbesnis klimato kaitos akivaizdoje, o šio gamtos paveldo apsauga yra pagrindinė UNESCO misijos dalis“, – teigia organizacija.
Pasak UNESCO, alyvuogių istorijos tęstinumo sutrikdymą daugiausia lemia antropogeniniai reiškiniai, turintys didelę kultūrinę reikšmę, peržengiančią žemės ūkio ir maisto gamybos ribas visoje Europoje.
Alyvmedžių giraičių nykimą daugelyje Europos šalių dar labiau apsunkina laipsniškas kaimo vietovių gyventojų mažėjimas. Vis mažiau žmonių lieka kaime, kad jas prižiūrėtų ir išlaikytų tradicijas. Mažesni ūkiai iš dalies pasiduoda pramonės spaudimui. Taip pat automatiškai mažėja žmonių, norinčių dirbti derliaus nuėmimo metu, skaičius.
Aplinkosaugos organizacijos imasi veiksmų, skatindamos gamtos mylėtojus „įsivaikinti“ medžius. Pavyzdžiui, organizacija „Abandoned Grove“ siūlo „įsivaikinti“ medį mainais į litrą alyvuogių aliejaus. Agrarinės miškininkystės praktika ir jos, kaip turizmo formos, reklama galėtų pakeisti nerimą keliančią tendenciją, kylančią kaimo vietovėse.
Gamtininkai taip pat pataria pirkti sertifikuotus produktus, tvariai pagamintą alyvuogių aliejų ir pirkti tiesiai iš ūkininkų ar gamintojų. Tačiau vartotojai dažnai renkasi produktus, kurie yra tiesiog pigesni, ypač šalyse, kuriose nėra šviežio alyvuogių aliejaus.
Alyvmedžiai simbolizuoja atsparumą ir tęstinumą. Tai nestebina, nes europininis alyvmedis (Olea europaea) yra ilgaamžis augalas, galintis išgyventi iki 1000 metų ir pradeda duoti vaisių vos 4–5 metų amžiaus. Didžiausią produktyvumą jis pasiekia būdamas 30–40 metų ir toliau nokina vaisius visą likusį gyvenimą.
Šis augalas taip pat nereiklus, auga ir veda vaisius net nederlingoje, uolėtoje Viduržemio jūros šalių kalvų šlaitų ir kalnų dirvoje. Dėl plačios šaknų sistemos jis gali išgyventi šiltame klimate, vietovėse, kuriose mažai kritulių, ir dažnai pusiau sausringomis sąlygomis.
Plioceno laikotarpio telkiniuose Mongardine, Italijoje, rasta alyvmedžių lapų fosilijų, o Ispanijoje atliekant chalkolito ir bronzos amžiaus kasinėjimus buvo aptikti laukinių alyvmedžių fragmentai. Taigi alyvmedžių auginimas prasidėjo mažiausiai XII a. pr. Kr.
Laukinis alyvmedis kilęs iš Mažosios Azijos, kur jis gausiai auga tankiuose miškuose. Galbūt jis išplito iš Sirijos į Graikiją per Anatoliją, nors kitos hipotezės nurodo Egiptą, Nubiją, Etiopiją, Atlaso kalnus arba kai kurias Europos dalis.
Atsižvelgiant į tai, kad pirminė alyvmedžio buveinė buvo teritorija, besidriekianti nuo pietų Kaukazo iki Irano plynaukštės ir Viduržemio jūros pakrantės Sirijoje ir Palestinoje, jo auginimas šiuose dviejuose regionuose smarkiai išsivystė, iš ten išplitęs į Kiprą ir toliau Anatolijos bei Kretos link Egipto.
1492 m. atradus Ameriką, alyvmedžių auginimas išplito už Viduržemio jūros regiono ribų. Pirmieji alyvmedžiai buvo atvežti iš Sevilijos į Antilus, o vėliau į Amerikos žemyną. Iki 1560 m. alyvmedžių giraitės buvo auginamos Meksikoje, vėliau Peru, Kalifornijoje, Čilėje ir Argentinoje.
.jpg)
