Giliai po paviršiumi snaudžia gyvybė. Jos formos milijonus metų laukė signalo ()
Būtent ten, šiame iš pažiūros mirusiame pasaulyje, mokslininkai atranda kažką nepaprasto.
© DeltaWorks (Free Pixabay license) | https://pixabay.com/photos/earth-digital-celestial-body-planet-7641876/
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Vieta, kurios niekada nepasiekia šviesa, o apie deguonį galima tik pasvajoti. Tenykštis slėgis sutraiškytų daugumą mums žinomų būtybių, o temperatūra laikosi ties vandens virimo riba. Nors tai skamba kaip tolimos planetos aprašymas, iš tikrųjų kalbama apie Žemės plutos sluoksnius, esančius kilometrus po mūsų kojomis. Būtent ten, šiame iš pažiūros mirusiame pasaulyje, mokslininkai atranda kažką nepaprasto: gyvybės formas, kurios ne tiek egzistuoja, kiek laikosi gilaus miego būsenoje tokiais laiko tarpais, kuriuos mums sunku suvokti.
Milijonai metų snaudulio būsenoje
Giliosios biosferos aplinka – tai kraštutinumų pasaulis. Ten egzistuojantys mikroorganizmai privalo susidoroti su visiška saulės šviesos stoka, pėdsakiniais maistinių medžiagų kiekiais ir šimtus atmosferų siekiančiu slėgiu. Jų išlikimo strategija yra kartu paprasta ir geniali. Jie tiesiog... išsijungia. Kalbant moksliškai, jie pereina į gilios ramybės būseną (dormanciją) – metabolinį sustingimą, kurio metu visi gyvybiniai procesai sulėtinami iki absoliutaus minimumo. Tai visiškai skiriasi nuo mums žinomų gyvūnų žiemos miego. Kai lokys pabus po kelių mėnesių, šie gelmių organizmai gali išlikti miego būsenoje milijonus metų.
Sunku net įsivaizduoti šio reiškinio mastą. Milijonas metų yra laikas, per kurį Žemės paviršiuje keitėsi žemynai, atsirado ir nyko rūšys, o klimatas išgyveno drastiškas transformacijas. Tuo tarpu giliai po žeme, izoliuotos nuo visų šių įvykių, tos pačios mikroskopinių ląstelių bendruomenės viską pralaukia beveik „užkonservuotos“. Jų DNR atkūrimo mechanizmai ir energijos taupymas mums nesuvokiamu lygmeniu leidžia jiems išgyventi šiuos neįtikėtinus laikotarpius.
Mįslingos gyvybės formos laukia įvykio po tūkstančių metų?
Labiausiai intriguoja hipotezė, pagal kurią ši dormancija nėra pasyvus bet ko laukimas, o strateginis pasiruošimas konkrečiam įvykiui. Mokslininkai daro prielaidą, kad šie organizmai gali „žinoti“, jog jų galimybė pasirodys tik po tūkstančių ar net milijonų metų. Tai šiek tiek primena filmo scenarijų, tačiau turi tam tikrą pagrindą. Ko gi jie galėtų laukti?
Daugiausia svarstoma apie retus, cikliškus geologinius reiškinius. Tai gali būti gilių Žemės plutos įtrūkimų sukelti galingi žemės drebėjimai, kurie atveria naujus plyšius ir leidžia pratekėti vandenims, gausiems maistinių medžiagų. Kitas variantas – lėti cheminiai pokyčiai pačiose uolienose, kai jose įkalinti junginiai po milžiniško laiko tarpo tampa prieinami kaip energijos šaltinis. Tai būtų tikra revoliucija mąstant apie evoliuciją. Tai reikštų, kad gyvybė aktyviai nesitaiko prie priešiškos aplinkos, o tiesiog ją ignoruoja, saugodama energijos likučius tam vieninteliam, tinkamam momentui.
Implikacijos gyvybės ribų supratimui
Šis atradimas turi akivaizdžių pasekmių gyvybės paieškoms už Žemės ribų. Jei mūsų planetos organizmai sugeba išgyventi snaudulio būsenoje ištisas geologines epochas tokiomis ekstremaliomis sąlygomis, panašios formos galėtų egzistuoti, pavyzdžiui, giliuose vandenynuose po lediniu Jupiterio ar Saturno palydovų paviršiumi, Marso gelmių sluoksniuose ar net asteroidų viduje. Būtent todėl šis radinys rodo būtinybę iš naujo apibrėžti, kas apskritai yra gyvybė. Kur nubrėžta riba tarp gyvo organizmo ir organinės materijos, jei pirmasis gali nerodyti jokio išmatuojamo aktyvumo ilgiau, nei egzistuoja mūsų rūšis?
Mokslininkai vis dar ieško atsakymų į pagrindinius klausimus. Kaip veikia tokios ilgalaikės hibernacijos mechanizmas molekuliniu lygmeniu? Ar šie organizmai iš tikrųjų „jaučia“ artėjančius pokyčius, ar jų „pabudimas“ yra visiškai atsitiktinis, o sėkmę patiria tik tie, kurie pabudo palankiu momentu? Šios paslėptos biosferos tyrimai gali netgi mesti naują šviesą pačiai gyvybės kilmei Žemėje, sufleruodami, kad jos lopšys galėjo būti ne seklūs, priešistoriniai vandenynai, o būtent karšti, gilūs Žemės plutos sluoksniai.
.jpg)
