Ieškote būdo, kaip apsisaugoti nuo uodų? Mokslas jums kažką turi ()
Uodai pirmiausia suranda žmogų, tada sugelia ir tik tada pasišalina. Atrodo, kad šią grandinę galima nutraukti anksčiau: įjungus biologinį apetito stabdį dar prieš vabzdžiui įsiskverbiant į odą.
© Muhammad Mahdi Karim | https://en.wikipedia.org/wiki/File:Aedes_aegypti.jpg
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Jau daugelį metų pralaimime uodams dėl (galbūt šokiruojančio, bet vis dėlto) nepilno šių erzinančių vabzdžių veikimo mechanizmų supratimo.
Dabar mokslininkai aprašė geltonosios karštinės uodų, dar žinomų kaip egiptinių uodų, (Aedes aegyptiI) patelių žarnyno gale esančias ląsteles, kurios slopina norą ėsti toliau po kraujo prisiurbimo.
Žurnale „Current Biology“ paskelbtame tyrime nurodoma, kad šios ląstelės reaguoja į cheminius signalus, susijusius su sotumu, ir greičiausiai perduoda šią informaciją nervų sistemai. Tai galėtų būti naujas būdas sumažinti žmonių įkandimų skaičių.
Metų metus panašių receptorių pirmiausia buvo ieškoma „smegenyse“. Lauros B. Duvall komanda Kolumbijos universitete pasirinko kitokį požiūrį ir genetiškai išanalizavo įvairias egiptinio uodo kūno dalis.
Jie nustatė, kad už receptorių atsakingas genas, panašus į neuropeptido Y geną, veikė išskirtinai pačiame virškinamojo trakto gale. Trumpai tariant, šių vabzdžių „alkio“ stabdys visai nėra smegenyse, o... pačiame sistemos gale.
|
Neuropeptidas Y ir susijusios sotumo sistemos žinomos iš daugelio gyvūnų grupių, todėl tai nėra itin stebinanti. Uodo atveju tai gera žinia, nes žarnynas yra tiesiog lengviau prieinamas nei smegenys, o tai mums yra daug patogiau, kai svarstome priemones vabzdžių elgesiui reguliuoti.
Tyrėjai pažymėjo atitinkamas ląsteles fluorescenciniu baltymu ir pamatė, kad receptorius veikia specializuotose tiesiosios žarnos struktūrose. Ten, po valgio, atsiranda reakcija į cheminius signalus, susijusius su sotumu. Šalia šių ląstelių yra neuronai, kurie išskiria RYamidą (būdingą amidinto arginino tirozino C-galo) – medžiagą, išsiskiriančią po kraujo paėmimo. Kai receptorius gauna šį signalą, kalcio koncentracija ląstelėse padidėja, iš esmės panašiai kaip nervinių ląstelių aktyvacija.
Įdomu tai, kad šios ląstelės, matyt, ne tik „girdi“ signalą, bet ir jį perduoda. Komanda teigia, kad jos veikia panašiai kaip neuronai: jos nuskaito informaciją apie visą žarnyną ir siunčia ją į smegenis, o tai nutraukia šeimininko paiešką. Žarnyno ląstelė, iš dalies besielgianti kaip neuronas, skamba šiek tiek stebinančiai. Tačiau taip neturėtų būti, nes žarnynas paprastai vadinamas „antra nervų sistema“ ne tik gyvūnams, bet ir žmonėms.
Uodų patelės negeria kraujo spontaniškai, o tam, kad aprūpintų savo kiaušinėlius baltymais ir kitomis maistinėmis medžiagomis. Po didelio valgio jos praranda beveik visą susidomėjimą savo šeimininkais – šis faktas žinomas jau dešimtmečius, tačiau mechanizmas, lemiantis šį reiškinį, liko ypač neaiškus. Ankstesni tyrimai parodė, kad sutrikus NPY tipo receptoriui 7, uodai toliau bando kandžiotis, net ir išsipūtę bei pilni kraujo.
Šiandien uodų kontrolė daugiausia remiasi repelentais, ribojančiais jų uoslę arba paleidžiančiais modifikuotus individus. Šis konkretus atradimas leidžia mums ištirti kiek subtilesnę idėją: cheminiu būdu sukelti sotumo efektą prieš įkandimą, kad vabzdys paliktų žmones dar nepradėjęs ieškoti vietos ant mūsų odos.
Jei tokį mechanizmą pavyks išnaudoti, malonus vakaras sklype, terasoje ar balkone bus tik mūsų komforto pradžia.
Geltonosios karštinės uodai yra vienas svarbiausių virusinių ligų – dengės, Zikos ir čikungunijos – pernešėjų pasaulyje. Įkandimų skaičiaus sumažinimas smogtų kritiniu viso perdavimo proceso momentu: vabzdžių kontaktui žmogui.
Kol kas nė vienas sveiko proto žmogus netvirtins radęs stebuklingą įjungimo/išjungimo jungiklį uodams. Vis dar reikia tyrimų, kurie parodytų, kaip tiksliai šios ląstelės veikia nervų sistemą ir ar įmanoma saugiai aktyvuoti jų aktyvumą: ne tik pačių uodų, bet ir visko aplink juos, įskaitant mus. Tačiau reikia pripažinti, kad mokslas gali nustebinti, ir visa tai atrodo išties daug žadanti.
