Klonavimas nėra begalinis. Gamta nubrėžė ribą – ši karta neišgyveno (1)
Tai turėjo būti biologijos proveržis, leisiantis gyvybę atkartoti neribotą laiką.
© Sgerbic, CC BY-SA 4.0 | https://commons.wikimedia.org/wiki/File:Dolly_the_Sheep_National_Museum_of_Scotland.jpg
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tačiau po 20 metų eksperimentų mokslininkai susidūrė su kliūtimi. Jie sukūrė klonuotų pelių kartą, kuri neišgyveno, o tyrimai rodo, kad gamta turi įgimtų apribojimų, kurių negalima lengvai apeiti.
Ar technologija, kuri turėjo beveik be galo atkartoti gyvybę, tėra iliuzija? Po dviejų dešimtmečių darbo japonų mokslininkai pademonstravo ribą, kurios peržengti neįmanoma.
Profesorės Teruhiko Wakayama vadovaujama komanda savo eksperimentą pradėjo 2005 m. su viena pelės patele. Formulė buvo paprasta: kai gyvūnui sukako 3 mėnesiai, jis buvo vėl klonuojamas. Tokiu būdu buvo kuriamos vėlesnės kartos, 3 ar 4 per metus. Per 20 metų buvo atlikta daugiau nei 30 000 bandymų, kurių metu buvo sukurta daugiau nei 1200 pelių.
|
Iš pradžių viskas veikė vis geriau ir geriau. Sėkmės rodiklis išaugo iki daugiau nei 15 procentų, o klonai atrodė identiškai. Tada atsirado viltis, kad procesą bus galima kartoti neribotą laiką.
„Tikėjome, kad galime sukurti begalinį klonų skaičių. Štai kodėl šie rezultatai tokie nuviliantys“, sako prof. Wakayama.
Lūžio taškas įvyko maždaug 25-oje kartoje. Nuo to momento pradėjo kauptis kenksmingos genetinės mutacijos. Kiekviena paskesnė karta turėjo mažesnę išgyvenimo tikimybę. Iki 57-os kartos išgyveno tik 0,6 proc. individų. O iki 58-os kartos? Nė vienas gyvūnas neišgyveno.
Įdomu tai, kad jaunos pelės neturėjo jokių matomų defektų. Tačiau jos nugaišo netrukus po gimimo, o mirties priežastis lieka nežinoma. Jų genomų analizė atskleidė kai ką dar labiau nerimą keliančio: jos turėjo 3 kartus daugiau mutacijų nei lytiškai dauginamos pelės.
„Kadaise buvo manoma, kad klonai yra identiški originalams, tačiau tai akivaizdžiai netiesa“, pripažino Wakayama.
Kai kurioms pelėms buvo padidėjusi placenta, o kitoms trūko vienos X chromosomos kopijos. Tai požymiai, kad genetinė medžiaga su kiekviena kopija vis labiau „nyksta“.
Įdomiausias atradimas buvo padarytas pabaigoje. Net 57-osios kartos pelės, natūraliai veisiamos, susilaukė sveikų palikuonių su mažiau mutacijų. Tai patvirtina, kad lytinis dauginimasis veikia kaip atstatymo mechanizmas.
Tyrėjai remiasi vadinamąja Miulerio reketo teorija – teorija, teigiančia, kad dauginantis nelytiniu būdu neišvengiamai kaupiasi kenksmingos mutacijos, kurios veda prie „genetinio suirimo“ ir išnykimo.
Tai reiškia viena: klonavimas gali būti naudingas, bet jis nepakeis gamtos. Mes nesukursime begalinių identiškų organizmų armijų, kaip mokslinės fantastikos filmuose.
