Danguje įvyko keistas reginys. Mėnulis nusidažė mėlynai, o saulė – žaliai ()
Kas buvo šio pasaulinio reiškinio priežastis?
© DI (Atvira licencija)
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Anglų kalboje vartojamas posakis „once in a blue moon“ (kartą per mėlyną mėnulį). Jo kilmė siekia 1883 metus, kai pasaulis išvydo vieną neįprasčiausių reginių istorijoje. Jis atsivėrė tiesiai virš tuometinių gyventojų galvų: Mėnulis įgavo melsvą atspalvį, saulėlydžiai švytėjo žaliai, o visas dangaus skliautas, regis, keitė spalvas taip, kad to meto stebėtojams tai atrodė beveik antgamtiška. Kas buvo šio pasaulinio reiškinio priežastis?
Katastrofiškas Krakatau ugnikalnio išsiveržimas
Tai buvo vienas galingiausių žmonijai žinomų ugnikalnių išsiveržimų. 1883 m. rugpjūtį įvykusi katastrofa buvo tokia stipri, kad jos padarinius pajuto visa planeta. Išsiveržimas į atmosferą išmetė milžiniškus pelenų ir dujų kiekius, įskaitant sieros dioksidą bei smulkias daleles, kurios pasiekė net stratosferą. Sprogimo jėga buvo lyginama su šimtais megatonų trotilo; jis nusinešė dešimtis tūkstančių gyvybių ir lėmė trumpalaikį Žemės klimato atvėsimą. Tačiau ne tik sugriovimų mastas pavertė šį įvykį išskirtiniu. Tikrai neįtikėtini buvo optiniai efektai, pasirodę praėjus kelioms savaitėms ir mėnesiams po išsiveržimo. Aukštai atmosferoje pakibusios vulkaninės dulkės veikė kaip milžiniškas šviesos filtras. Dalelių dydis buvo panašus į šviesos bangų ilgį, todėl jos pasirinktinai išsklaidydavo tam tikras spalvas.
Įprastomis sąlygomis saulėlydžiai yra raudoni, nes trumpesnės bangos – mėlynos – išsisklaido atmosferoje, o stebėtoją pasiekia daugiausia ilgesnės, raudonos bangos. Po Krakatau išsiveržimo situacija apsivertė. Dėl sulfatinių aerozolių raudona šviesa buvo labiau slopinama, o kitos spalvos, įskaitant žalią, tapo matomos. To pasekmė – visame pasaulyje pradėti stebėti žalsvi saulėlydžiai.
Kodėl 1883 metais Mėnulis tapo mėlynas?
Dar labiau stebino tai, kas vykdavo naktį. Mėnulis, kuris paprastai yra sidabrinio ar gelsvo atspalvio, įgaudavo ryškų melsvą toną. Šį reiškinį lėmė tas pats mechanizmas: smulkios dalelės atmosferoje sugėrė raudonos spalvos bangas, praleisdamos trumpesnes, o tai suteikė Mėnulio šviesai šaltesnę, melsvą spalvą.
Tų laikų liudijimai yra itin įtaigūs. Liudininkai aprašė dangų, liepsnojantį intensyvia raudona spalva, pereinančia į purpurinę ir žalią, bei neįprastą, beveik nerealią šviesą, išliekančią ilgai po saulėlydžio. Šie efektai buvo matomi skirtinguose žemynuose, o tai rodo, kaip aukštai ir toli pasklido ugnikalnio išmetamos dalelės. Šiuolaikiniai tyrimai patvirtina, kad pagrindinį vaidmenį atliko aerozolio dalelių dydis. Fizikiniai modeliai rodo, kad žaliems saulėlydžiams atsirasti reikalingos labai konkretaus dydžio – šimtų nanometrų eilės – dalelės bei atitinkamai didelė jų koncentracija atmosferoje. Būtent ši reta kombinacija lėmė neįprastą šviesos sklaidą, atsakingą už stebėtas spalvas.
