Auksinis vandenilis Žemės plutoje. Užtektų dešimtims tūkstančių metų ()
Auksinis vandenilis, dar vadinamas natūraliuoju, yra elementas, susidarantis planetos gelmėse vykstant geologiniams procesams.
© DI (Atvira licencija)
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Žemė savo giliuosiuose sluoksniuose slepia paslaptį, galinčią pakeisti pasaulinės energetikos žaidimo taisykles. Mokslininkai aptiko milžiniškas natūralaus vandenilio sankaupas, kurios formuojasi be žmogaus įsikišimo. Jei naujausi vertinimai pasitvirtins, galėtume disponuoti tokio masto kuru, apie kokį iki šiol net nesvajojome. Tačiau tai nėra paruoštas sprendimas, kuris išgelbės mus jau rytoj. Visa vadinamojo auksinio vandenilio tyrimų sritis vis dar yra pradinėje stadijoje, o kelias nuo jaudinančių teorinių modelių iki veikiančių kasyklų yra tolimas. Visgi pati perspektyva yra tiek intriguojanti, kad į ją verta pažvelgti šaltu protu.
Kas yra auksinis vandenilis ir kuo jis ypatingas
Auksinis vandenilis, dar vadinamas natūraliuoju, yra elementas, susidarantis planetos gelmėse vykstant geologiniams procesams. Tai esminis skirtumas nuo pramoniniu būdu gaminamo vandenilio, kuris skirstomas į pilkąjį, mėlynąjį ir žaliąjį. Pilkasis išgaunamas iš gamtinių dujų, mėlynasis – tuo pačiu procesu, bet su anglies dioksido (CO2) surinkimu, o žaliasis gaminamas naudojant atsinaujinančią energiją vandens elektrolizei. Visiems šiems metodams reikia energijos sąnaudų ir sudėtingos infrastruktūros.
Tuo tarpu natūralus vandenilis tiesiog... yra. Jis formuojasi, pavyzdžiui, vykstant vandens reakcijai su geležies mineralais arba radioaktyvaus skilimo procesų metu. Teoriškai jį būtų galima išgauti metodais, panašiais į naudojamus dujų pramonėje. Tačiau didžiausias privalumas yra tas, kad jį deginant išsiskiria tik vandens garai, be jokios anglies dvideginio emisijos. Tai švarus, paruoštas naudoti kuras, paslėptas mums po kojomis.
Nors vertinimai rodo, kad šie ištekliai galėtų patenkinti pasaulinius poreikius dešimtims tūkstančių metų, pats mokslas apie šiuos telkinius dar jaunas. Tyrėjai tik mokosi tiksliai nustatyti, kur ieškoti auksinio vandenilio ir kaip jį efektyviai išgauti. Esminiai klausimai lieka neatsakyti: kaip greitai telkiniai atsinaujina ir ar jų eksploatacija apskritai bus ekonomiškai naudinga.
Reikia pasaulinių, išsamių geologinių tyrimų, kad būtų sudaryti potencialių vietų žemėlapiai. Kai kurios šalys, pavyzdžiui, Australija, JAV ar kelios Europos valstybės, jau pradėjo pirmąsias paieškas. Tai rodo, kad idėja vertinama rimtai, tačiau iki komercinės sėkmės vis dar trūksta daugelio dėlionės detalių. Reikia būti realistais – praeis ne vieni metai, kol sužinosime tikrąjį šio ištekliaus potencialą.
Pasaulinės energetikos transformacijos perspektyvos
Jei pavyktų įveikti technines ir ekonomines kliūtis, auksinis vandenilis galėtų suvaidinti pagrindinį vaidmenį atsisakant iškastinio kuro. Jis pasiteisina ten, kur kitos žaliosios technologijos turi apribojimų. Priešingai nei saulės ar vėjo energiją, vandenilį galima kaupti ir transportuoti, o tai išsprendžia atsinaujinančių energijos išteklių kintamumo problemą. Jis galėtų varyti sunkųjį transportą, energijai imlią pramonę ar būti naudojamas šildymui.
Visgi nereikėtų pulti į euforiją ir matyti jame panacėją nuo visų pasaulio energetikos problemų. Protingiau apie jį galvoti kaip apie vieną iš būsimų įvairiapusio energetikos derinio elementų šalia jau išvystytų atsinaujinančių šaltinių. Didžiausia jo stiprybė – ilgalaikio stabilumo perspektyva.
Artimiausias dešimtmetis bus lemiamas. Jis parodys, ar optimistiški moksliniai modeliai pasitvirtins atšiaurioje geologinėje realybėje. Investicijos į mokslinius tyrimus ir gavybos technologijų plėtrą yra būtinos norint įvertinti, ar auksinis vandenilis yra revoliucinė galimybė, ar tik dar viena žadanti, bet neprieinama technologija. Atsakymo teks palaukti.
_4_(16848647509).jpg)
