Šios upės vandens judėjimas mokslininkus glumino 150 metų. Tik dabar jie suprato, kodėl ji teka į kalną ()
Šis reiškinys buvo žinomas ir aprašytas dar XIX a. antroje pusėje.
© Bob Wick, BLM (CC BY 2.0) | https://lt.wikipedia.org/wiki/Grin_Riveris#/media/Vaizdas:The_beauty_of_Utah's_Desolation_Canyon_Area_and_Green_River.jpg
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Po pusantro šimtmečio mokslinių hipotezių, debatų ir prieštaringų teorijų geologai paskelbė apie proveržį bandant suprasti vieną labiausiai intriguojančių Šiaurės Amerikos kraštovaizdžio fenomenų. Esminiai klausimai buvo tokie: kodėl ir kaip Grin Riveris arba Žalioji upė (angl. Green River) praskrodė kalnų masyvą, tekėdama „į kalną“, užuot aplenkusi kalnus, kaip tai įprasta kitais atvejais.
Šis reiškinys buvo žinomas ir aprašytas dar XIX a. antroje pusėje, kai Johnas Wesley Powellas per savo epochinę 1869 m. kelionę baidarėmis pirmasis pastebėjo tai, kas, atrodė, laužo fundamentalius skysčių dėsnius: upę, kertančią kalnus, kuriuos ji logiškai turėtų aplenkti plačiu lanku.
Nors, kaip šiandien pabrėžia mokslininkai, upė niekada tiesiogine prasme netekėjo į kalną, jos dabartinė trasa maždaug 160 kilometrų atkarpoje įsiterpia giliai į Uintos kalnagūbrį ir kerta jį, užuot tekėjusi aplinkui. Tad nenuostabu, kad mokslo pasaulis šiuo klausimu turėjo ką pasakyti. Tačiau trūko atsakymo į patį svarbiausią klausimą.
|
Šis atsakymas galėjo atsirasti kartu su publikacija, pasirodžiusia žurnale „Journal of Geophysical Research: Earth Surface“. Jos autoriai pateikia visos mįslės sprendimą, siekiantį daug giliau nei paviršiniai erozijos procesai. Jų nuomone, svarbiausias buvo ne pats kalnas, o tai, kas vyko po juo – Žemės mantijoje.
Tyrėjų komandos teigimu, už upės vagą atsakingas procesas, žinomas kaip litosferos lašėjimas (angl. lithospheric drip). Vykstant šiam geologiniam mechanizmui, itin tankios uolienos apatinėje litosferos plokščių dalyje palaipsniui atsiskiria ir sminga Žemės mantijos link, primindamos tiršto medaus lašus, tekančius nuo šaukšto.
Dėl šio sunkių medžiagų atsiskyrimo nuo apatinės plutos dalies virš jų esantis žemės paviršius laikinai nusėda, suformuodamas žemesnę, lengviau erozijai pasiduodančią sritį. Tai leido Grin Riveriui tekėti per dabartinių Uintos kalnų teritoriją tuo metu, kai šie buvo žemesni ir plokštesni, dar prieš jiems vėl pakylant.
Naujajame tyrime derinami seisminės tomografijos duomenys, kompiuterinis modeliavimas ir topografinės analizės, o tai leido mokslininkams po Uintos kalnagūbriu, maždaug 200 kilometrų gylyje, pastebėti didžiulę, vėsią anomaliją. Mokslininkai ją interpretavo kaip atsiskyrusios litosferos medžiagos likučius. Rezultatų analizė rodo, kad šis litosferos fragmentas mantijos link nutekėjo prieš 2–5 milijonus metų, o tai idealiai sutampa su laikotarpiu, kai Grin Riveris pradėjo kirsti kalnagūbrį.
Kai sunki medžiaga nuslinko žemyn, paviršiaus plotas pažemėjo, o tai sudarė sąlygas upei sukelti intensyvią eroziją ir suformuoti gilius kanjonus. Atsiskyrus sunkiai masei ir jai išnykus mantijoje, karštesnės bei mažiau tankios uolienos iškėlė paviršių, suformuodamos dabartines Uintos kalnų aukštumas, kuriose šiandien upė vingiuoja, vis dar atrodydama lyg įkalinta slėnyje, apsuptame kur kas senesnių kalnų.
Iki šiol vyravusios teorijos nurodė daugybę kitų priežasčių: nuo to, kad upė egzistavo dar prieš iškylant kalnams, iki hipotezių apie nuosėdų kaupimąsi, kurios iškėlė upės slėnį. Tačiau tiesa pasirodė esanti kiek kitokia.
.png)
