Kinija po žeme atrado tikrą lobį. Bet tai ne tai, ką manote ()
Nuolat girdime apie tai, kokia sėkmė ieškant lobių šiuo metu lydi Kiniją. Šį kartą ši šalis turi ypatingą priežastį švęsti, nes iki šiol įšalusi žemė slėpė savyje kažką, ko reikia ne tik automobiliams, bet ir išmaniesiems telefonams bei kariuomenei.
© DI (Atvira licencija)
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Kinija šiandien turi didžiulį pranašumą prieš pasaulį, kai kalbama apie kritines žaliavas, ir šis pranašumas, regis, ką tik dar labiau išaugo. Šį kartą kalba eina apie naujo tipo retųjų žemės metalų telkinius, kuriuos gali būti lengviau eksploatuoti, pigiau apdoroti ir kurie kels mažiau aplinkosauginių problemų nei dalis dabartinių Kinijos išteklių. Tai ne auksas, o elementai, be kurių neegzistuoja šiuolaikinės technologijos.
Čia kalbama apie retuosius žemės metalus, kurie, nors ir skamba kaip kažkas egzotiško, praktikoje yra vienas iš kasdienio modernumo pamatų. Šiai grupei priskiriama 17 elementų: 15 lantanoidų, taip pat skandis ir itris. Šie elementai gamtoje grynu pavidalu neaptinkami – jie yra susijungę su mineralais, pavyzdžiui, su silikatais, oksidais, karbonatais ar fosfatais. Jų svarba kyla dėl unikalių magnetinių, optinių ir elektrocheminių savybių. Būtent dėl to jie patenka į elektromobilių variklius, vėjo turbinas, lazerius, išmaniuosius telefonus, elektronikos grandines, karines sistemas ir medicinos įrangą. Žinoma, pats terminas „reti“ ne visada reiškia, kad jie yra itin retai aptinkami Žemės plutoje; tikroji problema yra labiau susijusi su atsiperkančia gavyba, atskyrimu ir tolesniu perdirbimu.
Dabar sužinojome, kad Kinijos tyrėjai atrado ir aprašė naujus šių metalų telkinius Heilongdziango ir Dzilino provincijose. Taigi, kalbame apie šiaurės rytinę šalies dalį, o ne apie tradicines pietines teritorijas, su kuriomis paprastai siejami Kinijos sunkieji retieji žemės metalai. Tuo pačiu tai yra dvigubai svarbus atradimas, nes vien telkinių geografinė padėtis sufleruoja, kad ankstesnis šių žaliavų pasiskirstymo Kinijoje vaizdas galėjo būti pernelyg naivus, todėl ši šalis savo teritorijoje jų gali turėti kur kas daugiau.
Šiuo metu žinome, kad šiuose šiauriniuose telkiniuose elementai turi būti susijungę su atskiromis tokių mineralų, kaip monacitas ir ksenotimas, dalelėmis. Jie taip pat turėjo susiformuoti dėl ilgalaikių grunto užšalimo ir atitirpimo ciklų, o tai praktikoje reiškia puresnes smėlio ir žvyro nuosėdas, o ne klasikinius molio telkinius, žinomus iš Kinijos pietų. Taigi, tai kitokia situacija nei su pietiniais molingaisiais telkiniais, kur gavyba dažnai susijusi su cheminiu išplovimu.
Tad, jei naujosios formacijos iš tiesų leis apriboti šį procesą, Kinija gaus ne tik dar vieną žaliavų šaltinį, bet ir potencialiai patogesnį jų išgavimo būdą. Beje, cheminis išplovimas gali būti brangus, neefektyvus ir žalingas aplinkai. Maža to, taikant tokį metodą, net apie 25% retųjų žemės elementų gali likti neišgauti, todėl kiekvienas telkinys, kurį galima eksploatuoti paprasčiau, tam tikra prasme yra aukso vertės.
Žinoma, Kinijai naujieji telkiniai pirmiausia yra dar vienas elementas stiprinant sistemą, kurią valstybė kūrė metų metus – apimančią gavybą, atskyrimą, rafinavimą, komponentų gamybą, eksporto kontrolę ir kainų pranašumą.
