Jie įėjo į olą ir rado 200 000 metų senumo artefaktų. Vadinti to meto Žemės gyventojus primityviais yra visiškai neprotinga ()
Šį kartą ji pateikė duomenų, rodančių, kad prieš 200 000 metų gyvenusios žmonių grupės buvo gerokai geriau organizuotos, nei kas nors galėjo įsivaizduoti.
© Androstachys (Public Domain) | https://en.wikipedia.org/wiki/Border_Cave#/media/File:Border_Cave00.jpg
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Pasienio urvas, esanti Esvatinio ir Pietų Afrikos Respublikos pasienyje, yra išskirtinai svarbi vieta mokslininkams, tyrinėjantiems mūsų rūšies praeitį. Čia aptinkami įrodymai siekia šimtus tūkstančių metų, todėl ši vietovė dažnai vadinama tikra laiko kapsule. Šį kartą ji pateikė duomenų, rodančių, kad prieš 200 000 metų gyvenusios žmonių grupės buvo gerokai geriau organizuotos, nei kas nors galėjo įsivaizduoti.
Pripažinkime: dešimtmečius ankstyviausių žmonių įvaizdis buvo gana paprastas ir ne itin palankus. Buvo manoma, kad tuometiniai Žemės gyventojai daugiausia rūpinosi išlikimu, maisto paieška ir apsauga nuo plėšrūnų. Tačiau Pietų Afrikoje rastų radinių analizė atskleidžia visiškai kitokią realybę. Panašu, kad jau tuo metu urvo gyventojai įrengdavo specialiai paruoštas miego vietas ir rūpindavosi jų švara.
|
Dėl itin gerai išsilaikiusių organinių medžiagų šį klausimą tyrę mokslininkai galėjo atkurti kasdienio šių žmonių gyvenimo detales. Jie daugiausia dėmesio skyrė mikroskopiniams augalų pėdsakams, išlikusiems urvo nuosėdose. Taip buvo aptikti senovinių guolių likučiai, pagaminti daugiausia iš Panicoideae grupei priklausančių žolių, kurioms šiandien priskiriami, be kita ko, kukurūzai ir cukranendrės. Šios medžiagos buvo klojamos specialiai parinktose urvo vietose, dažniausiai gilesnėse ir saugesnėse jo dalyse.
Tačiau didžiausią nuostabą sukėlė kai kas kita: aptiktos konstrukcijos nebuvo atsitiktinės augalų krūvos. Urvo gyventojai reguliariai keisdavo guolius, papildydavo juos naujais žolės sluoksniais ir pašalindavo senas medžiagas. Daugelyje vietų archeologai aptiko pakartotinio ankstesnių guolių deginimo pėdsakų, o ant likusių pelenų mūsų protėviai klodavo naujus šviežių augalų sluoksnius. Toks ciklas kartojosi tūkstančius metų.
Neatrodo, kad tai būtų buvęs atsitiktinumas. Pelenai galėjo atlikti labai praktišką funkciją. Smulkios jų dalelės apsunkina vabzdžių ir parazitų judėjimą, todėl galėjo veikti kaip natūrali vabzdžius atbaidanti priemonė. Be to, pelenų sluoksnis izoliuodavo nuo drėgno pagrindo ir padėdavo palaikyti poilsiui skirtos vietos švarą. Taigi Pasienio urvo gyventojai greičiausiai sąmoningai kūrė patogesnę ir sveikesnę aplinką miegui.
Ekspertai neabejoja, kad su gyvenamosios erdvės organizavimu susijęs elgesys yra vienas iš išsivysčiusių pažintinių gebėjimų požymių. Guolio paruošimas reikalavo planavimo, tinkamų medžiagų rinkimo ir tam tikrų įpročių palaikymo ilgą laiką. Pridėkime prie to reguliarų miego vietų atnaujinimą, ir gausime kur kas tvarkingesnio gyvenimo būdo vaizdą, nei būtų galima tikėtis iš tokios tolimos epochos.
Kasinėjimų dalyviai pastebėjo dar vieną svarbų dalyką: urvo naudojimo būdas keitėsi per tūkstančius metų. Senesniuose sluoksniuose aptikta daugybė intensyvaus naudojimo, pakartotinių pertvarkymų ir augalinių medžiagų deginimo pėdsakų. Tuo tarpu jaunesnės nuosėdos rodo trumpesnius gyvenimo laikotarpius arba mažesnių žmonių grupių buvimą. Dėl to archeologai gali vis tiksliau atkurti ne tik senovinių guolių išvaizdą, bet ir visų šioje vietoje gyvenusių bendruomenių veikimo principus.
Akivaizdu, kad primityvių ir atsilikusių protėvių – tiek priklausiusių mūsų rūšiai, tiek neandertaliečių – įvaizdį jau galima išmesti į istorijos šiukšlyną.
