Jie nori pasodinti mišką, kurio dydis prilygsta 15 Lietuvų. Yra tik viena problema ()
Didžioji žalioji siena – tai ne tik medžiai.
© DI (Atvira licencija)
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
11 Afrikos valstybių plėtoja Didžiąją žaliąją sieną – atnaujintų teritorijų juostą nuo Senegalo iki Džibučio, turinčią sulėtinti dykumėjimą pietiniame Sacharos pakraštyje.
Remiantis Afrikos Sąjungos gairėmis ir UNCCD duomenimis, šiandien didžiausias iššūkis yra ne pats medžių sodinimas, o projektų palaikymas regionuose, kenčiančiuose nuo sausros, skurdo ir nestabilumo.
Didžioji žalioji siena buvo sukurta 2007 m. Afrikos Sąjungos iniciatyva kaip atsakas į žemės degradaciją Sahelyje ir Sacharos pakraščiuose. Laikui bėgant, projektas nutolo nuo paprastos vienos medžių juostos idėjos. Šiandien jis apima platesnį kraštovaizdžio atkūrimą: dirbamos žemės, ganyklų, miškų ir dirvožemio – nuo Senegalo iki Džibučio.
Praktiškai čia nėra vienos ištisinės užtvaros. Vienose vietose reikalingi medžiai, kitose geriau pasiteisina ganyklų apsauga, vandens kaupimas, dirvožemio kokybės gerinimas arba natūralaus vietinių augalų ataugimo skatinimas. Tai ypač svarbu ten, kur jauni sodinukai greitai pasiduoda sausam klimatui, o jau žemėje esanti šaknų sistema turi didesnę galimybę išlikti.
Didžioji žalioji siena – tai ne tik medžiai
|
Europos Komisijos vertinimu, projektas kartu turėtų pagerinti gyventojų gyvenimo sąlygas ir sustiprinti bendruomenių, pažeidžiamų dėl sausros, maisto trūkumo, konfliktų dėl senkančių išteklių ir migracijos spaudimo, atsparumą.
Oficialūs tikslai yra labai platūs: iki 2030 m. iniciatyva siekia atkurti apie 1 mln. kv. km degradavusios žemės (tai maždaug 15 kartų didesnis plotas nei Lietuvos). Taip pat planuojama pagerinti aprūpinimą maistu 20 mln. žmonių ir užtikrinti 10 mln. smulkių ūkių prieigą prie klimato kaitai atsparių žemės ūkio technologijų.
Tačiau pirmieji metai parodė, kad vien sodinimo neužtenka. Dalyje teritorijų milijonai jaunų medžių nudžiūvo dėl vandens ir vėlesnės priežiūros trūkumo, o nuostolių rodiklis esą viršijo 80 proc. Todėl strategija pakrypo link rūšių, geriau prisitaikiusių prie sausų sąlygų, tokių kaip akacijos ir baobabai, bei metodų, pagrįstų tuo, kas jau gali išgyventi toje vietoje.
Projekto mastas pritraukė didelę tarptautinę paramą. 2021 m. partneriai pažadėjo skirti bent 14,326 mlrd. dolerių, kad būtų paspartintas teritorijų atkūrimas, biologinės įvairovės apsauga, žaliųjų darbo vietų kūrimas ir Sahelio regiono atsparumo stiprinimas. Nepaisant to, UNCCD skaičiuoja, kad norint įgyvendinti tikslus iki 2030 m., per visą dešimtmetį reikės bent 33 mlrd. dolerių.
Nestabilumas Sahelyje apsunkina tikslo įgyvendinimą
Remiantis projekto aprašymu, sunkiausiu priešininku vis dažniau tampa ne pati dykuma, o politinis ir saugumo nestabilumas. Kelios Sahelio valstybės pastaraisiais metais susidūrė su valstybės perversmais, ginkluotų grupuočių veikla ir humanitarinėmis krizėmis. Tai apsunkina vietos institucijų, pagalbos organizacijų ir vietoje dirbančių komandų darbą.
„Reuters“ 2024 m. pranešė, kad Didžioji žalioji siena tikriausiai nepasieks 2030 m. tikslo dėl finansavimo, įgyvendinimo ir veiksmų koordinavimo problemų 11-oje valstybių. Todėl atnaujinta Afrikos Sąjungos 2024–2034 m. strategija numato ilgesnį ir geriau koordinuotą darbų etapą. Dokumente akcentuojamas stipresnis valdymas, tikslesnė stebėsena, platesnės partnerystės ir didesnis vietos bendruomenių įsitraukimas, nes nuo to priklauso ne tik dykumėjimo sustabdymas, bet ir žemės ūkio, ganymo bei darbo vietų ateitis šioje Afrikos dalyje.
